Ką iš tiesų reiškia pasirūpinti savimi

Ar tu rūpiniesi savimi? Pastaruoju metu gana ryški „pasirūpink savimi“ mada. Ir visi stengiasi savimi rūpintis, kaip išgalėdami. Mamoms taip pat nuolat kartojama – tu turi pasirūpinti savimi, laiminga mama, laimingas ir vaikas.

O aš savimi pasirūpinti nelabai temoku. Nesigauna man gražios rytinės kavos nuotraukos, nes paskubomis kelis gurkšnius sriūbteliu ir lekiu. Vonioje mirkti nemėgstu. Kojas ištiesusi terasoje skaitau baisiai retai. Tiksliau, šią vasarą pirmąkart po kokių 8 metų skaičiau ištiesusi kojas. Ir to įvykio nenufotografavau, nes nespėjau, labai įdomu buvo skaityti (ir bijojau, kad neatlėktų kuris iš trijų ir nenusitemptų manęs virti smėlio kavos).

Jei jums atrodo, kad skaitant girdite ironiją, jums nesivaidena. Rašau ir šypsausi. O dabar surimtėsiu.

Matote, mada ir tai, ką žmogus dažnai nori parodyti pasauliui, retai kada yra tas pats, kas iš tiesų tai yra. Kad ir apie ką bekalbėtume: santuoka, karjera, intymumas, buitis, …

 

Pasirūpinti savimi, mano nuomone, reiškia kur kas daugiau, nei pasilepinimas keksiuku. O kartais tai dar būna ir labai sudėtingas ir sunkus darbas.

Rūpinimosi savimi svorį pajutau tada, kai viduje jaučiausi nerami ir jaučiau, kad turiu apsispręsti: dirbti ar dirbti mažiau. Pasilikti ar išeiti? (tai tik viena situacija iš daugelio) Padėjo suvokimas, kad nesu visi kiti, o visi kiti negyvena mano gyvenimo, todėl mečiau tą niekam naudos neduodantį lyginimąsi ir pasižiūrėjau į save. Dirbti pilną darbo dieną mane sekina, kenkia mano šeimai ir man. Šiandien. Po metų ar poros gali viskas jau būti kitaip. Bet dabar man tai netinka. Dabar turiu pati savimi pasirūpinti, nes niekas kitas to nepadarys. Atsiprašiau vyro, kad atsirandantį stabilumą paleidžiu vėjais, pilnam darbo etatui pasakiau viso gero, ir pradėjau ieškoti, kaip būti toliau.

Jau praėjo keletas mėnesių nuo tos permainos, ir tik dabar atsigaunam nuo pokyčio ir jį lydėjusių emocijų. Vis svarsčiau, kas čia nutiko, pasidaviau ar kažką svarbaus apgyniau? Nes jausmų buvo visokių, visokių ir aplinkinių reakcijų. Ir jų visada bus, kad ir ką bedarytume. Ar kopsi į kalnus, ar mesi viską ir išvažiuosi ilgų atostogų, ar nuspręsi daug ir be atvangos dirbti, o gal tiesiog būsi su vaikais ar slaugysi artimą žmogų. Visada žmonės reaguos visaip. Bet tai nieko nekeičia, jei tikrai žinai, ką turi daryti. Visai neseniai užtikau užsienio autorės Brianna Wiest straipsnį thoughtcatalog.com ta pačia tema. Neatsispiriu pagundai pacituoti jos mintį: „tikrasis rūpinimasis savimi nėra druskos vonios ir šokoladinis pyragas, tai pasirinkimas gyventi gyvenimą taip, kad nebūtų reikalo nuo jo reguliariai atitrūkti“. Tai nereiškia, kad druskos vonia ar šokoladukas yra blogai. Ne. Tai reiškia, kad svarbu atskirti mažus džiaugsmus ir pasilepinimus nuo tikro rūpesčio savimi.

Taigi, tas tekstas padėjo man galutinai sudėlioti savas mintis. Man šiandien pasirūpinti savimi reiškia reguliariai mankštintis, reguliariai valgyti ir gerti. Taip, taip, vis dar neprisiverčiu išgerti tiek vandens, kiek reikia žmogui. Net per karščius. Kodėl tai svarbu ir įeina į rūpinimosi savimi kategoriją? Nes tai apie mano didžiausią turtą – sveikatą. Fizinę ir psichinę.

Taip pat pasirūpinti savimi reiškia neleisti sau pasiduoti skleidžiamai nevilčiai ir burbėjimui. Kontroliuoti savo mintis ir emocijas, ypač, kai vaikai jau antrą mėnesį visi namuose ir nuo ryto iki vakaro verdame emocijų katile: banga pakyla, banga atslūgsta, banga pakyla, banga…

Pasirūpinti savimi taip pat reiškia žinoti, ko noriu, ko nenoriu, ko man tikrai reikia, o kas mane apkrauna ir apsunkina. Čia ir sprendimai, ir žmonės, ir daiktai. Ir darbas. Pasirūpinti savimi, tai prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir daryti dalykus, kurie tikrai reikalingi.

Gal tai pasakyti NE kolegoms, gal susiimti ir pagaliau susitvarkyti tą sandėliuką, gal užbaigti toksiškus santykius, gal pradėti studijuoti tai, ką visada norėjai, gal kas rytą daryti mankštą. Bet kokiu atveju, tai gali būti labai nelengva. Tai gali net iššaukti kitų piktas reakcijas, nepasitenkinimą ar erzulį. Tai pačiai sau kartais kelia didžiulį pasipriešinimą. Kartais norisi pasiduoti: prisikirsti saldumynų – šiandien, ryt ir dar keletą dienų iš eilės, tik vieną kartą leisti sau pašaipiai pakalbėti apie kitą, o po to ir rytoj, leisti kitiems kritikuoti mano išvaizdą ir jais šventai (pa)tikėti, … Gali būti, kad kartais pasiduoti ir galima. Bet tik ne tada, kai kalba pasisuka apie esminius dalykus, sutinkate?

Dėmesio! Gyvenime tikrai daug galimybių rūpinimąsi savimi tik suvaidinti – pasinerti į smulkmenų pasaulį, ir, kaip Brianna Wiest sako, taip bėgti nuo gyvenimo. Gera žinia ta, kad laikui bėgant grūdai vis tiek atsisijoja nuo pelų. Būtų gerai, kad nebūtų per vėlu, tiesa?

Tad geriausias metas pasižiūrėti į save ir pagalvoti, kas man yra tikrasis rūpinimasis savimi yra dabar. Gal net užsirašyti, ko iš tiesų man reikia, kad būčiau savo gyvenimo šeimininkė ir galėčiau juo iš tiesų mėgautis.

20180705_191411

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s