Septynios mažylių keistybės, kurios mus erzina, o jiems yra naudingos

Kai Jokūbas valgo spagečius, spagečių būna pilna virtuvė. Taip pat virtuvė būna pilna brokolių, moliūgų tyrės ir viso kito, ką tik jis ragauja. Būtų gerai, jei tik jis vienas būtų taip valgantis… Visi trys lygiai taip pat pažindinosi su maistu: baksnojo, trynė, mėtė, tepė (stalą ir plaukus). Labiausiai nekenčiu bananų paausiuose ir ant drabužių. Ne! Labiausiai nekenčiu bananų, kurių įtrintų į kokį fotelio kampą nepastebėjau. Bet žinote? Tai absoliučiai naudinga sensomotorinė veikla. Vaikas pažįsta pasaulį, maistą, save ir savo gebėjimus. Jis susipažįsta su spalvomis, tekstūromis, kvapais ir skoniais. Galų gale jis mokosi paimti, paliesti, pačiupti, paragauti ir atsisakyti arba valgyti toliau. Tai ne tik pažinimo, akies-rankos koordinacijos, bet ir savireguliacijos lavinimas. Tai va, pirmasis normalus ir naudingas keistumas.

1. Maisto (pasaulio) tyrinėjimas darant visišką betvarkę.
2. NE!

Vėl pavyzdys su mūsų Jokūbu, nors jie visi trys taip darė. Jie visi (turiu mintyje visus visus vaikus) taip daro. NE! Nori gerti? NE NE! Dabar keisim pampersus (taip mes vadiname sauskelnes). NE! Ruoškimės į lauką. NEEE. Kai rašau, tai atrodo žiauriai vienodi atsisakymai. O iš tiesų jis kiekvieną šitų NE sako su kitokia intonacija. Ir vienu atveju tai yra noriu gerti, kitu net nebandyk manęs paguldyti, trečiu einam greičiau! Ir dar begalė NE atspalvių.

Bet pala, aš čia pasakoju apie mažylį, kuris dar bando išmokti suprasti, ką tas ne reiškia ne tik man, bet ir jam pačiam. O dar po poros mėnesių jis sakys tvirtą NE viskam, ką pasiūlysiu, nes norės man ir sau parodyti, kad jis yra nepriklausomas veikėjas. Kad turi ir gali pareikšti savo nuomonę. Ir tai būtina jam, kad galėtų augti ir stiprėti kaip asmenybė. Tad jei jau norisi užsidarius balkone visa gerkle suklykti NE, nes šiandien kokius du šimtus kartų išgirdote NE, atsiminkite, mažiams to reikia, kad jie pilnavertiškai augtų.

3. “Prilipęs“ mažylis.

Visi daugiau ar mažiau intensyviai išgyvena tą “prilipimo“ prie mamos ar tėčio laiką. Mamoms tas būna gana sunkus laikas, nes atrodo, kad jau gi ne kūdikis, vaikšto, galėtų ir pats pasižaisti. O jis tik prisėdo dėlioti kaladėlių, mama tyliai į WC. Jis jau prie durų ir rėkia visu balsu, kad įleistum. Pažįstama? Man labai. Arba nueinate į kokio mažiaus gimtadienį. Susirinkęs būrys mažių. Galima būtų žaisti visiems kartu, juk interesai vienodi… mamos ir tėčiai pasėdėtų, pasikalbėtų suaugusiųjų temomis. Gražu. O čia op – jau užsiropštė ant kelių arba tampo už rankovės “eime!“. Ir aš žinau, ką tu, mama/ tėti, jauti… Bet gal paguosiu pasakydama, kad vaikas taip demonstruoja, kad su tavimi jaučiasi saugiai. Tiksliau saugiausiai ir geriausiai. Jam nereikia nei kitų vaikų, nei tų spalvingų čiuožynių, jei tavęs nėra šalia. Tik tokiu “prilipimu“ jis moka ir gali tau parodyti, kad jam žiauriai gera su tavimi. Tai praeis. Jis auga ir kasdien tampa stipresnis ir daugiau išmoksta. Greitu laiku išmoks pasakyti ir kitokiais būdais parodyti savo dėmesį tau ir iškomunikuoti nesaugumą.

O kolkas jis gali būti “prilipęs“. Arba gali ištikti staigūs pykčio priepuoliai. Šiai situacijai apibūdinti man labai gražus angliškas žodis tantrum. Ir žiauriai nemėgstu, kai tai vadinama “ožiukais“. Staigūs pykčio priepuoliai niekuo nesusiję su tvarto ar kalnų gyventojais, taip pat tai nėra mažo žmogaus sąmoningas ir valingas noras manipuliuoti, kažkaip paveikti suaugusįjį. Pykčio priepuoliai yra nebrandžios asmenybės lūkesčių susidūrimas su realybe. Pykstame visi, visi iš pykčio pridirbame ar prikalbame nesąmonių, o mažyliams pyktis yra nauja ir siaubingai stipri emocija, kuri verčia iš kojų. Kartais tikrąja to žodžio prasme. Mums tai galimybė padėti vaikui mokytis konstruktyvių problemos sprendimo būdų. Taip pat tai galimybė pademonstruoti, kaip visgi reikia tą pyktį valdyti. Hm… Žinau, žinau, aš irgi kartais darau viską priešingai, nei skaičiau knygose. Bet atsakomybę vis dėl to turiu prisiimti aš, nes aš esu suaugęs žmogus ir noriu, kad mano vaikai, kai bus suaugę, su pykčiu gebėtų dorotis brandžiai. Tai va, sunkus ir gražus tas augimas.

4. Pykčio priepuoliai.
reikia ramybės o ne chaoso

5. Nenusėdėjimas vietoje. 

Turbūt kiekvienai mamai bent kartą yra tekę, žiūrint į mažylį, pagalvoti – kad man tiek energijos! Ir mes dažnai norime, kad jie pasėdėtų, pagulėtų, mažiau lakstytų, mažiau makaluotųsi, lėčiau, tyliau, ramiau… Bet natūralus vaiko poreikis judėti yra svarbus ne tik dabartinei jo fizinei sveikatai, bet ir jo ateities sveikatai. Juk visi žinome, kad fizinis aktyvumas yra svarbus ne tik sklandžiam širdies darbui, kūno svoriui, bet ir gerai nuotaikai. Tai va, nenusodinkime jų per anksti.

6. Ta pati pasaka kas vakarą. Šimtą kartų. Ir dar šiek tiek…  

Nagi, kokios pasakos jau nebegalite skaityti ir deklamuoti, ir išvis akyse regėti? 😉 Paguoda tame, kad toks skaitymas mažyliams yra didžiulis malonumas, nes jie žino, kas bus toliau. O vis girdint tuos pačius žodžius, frazes, sakinius plečiasi ir turtėja žodynas, kalbos ir ritmo suvokimas. Tai vienas maloniausių būdų būnant kartu lavinti kalbinius įgūdžius.

7. Knebinėjimasis. 

Čia kalba eina apie kuitimąsi. Vis atsimenu, kai pati dar neturėjau vaikų, o draugė pasakojo, kad jos vaikas, kai reikia paskubėti į darželį, nesirengia pats ir elgiasi taip, lyg būtų guminis. Oi juokiausi tada… Ir kaip nejuokinga būna dabar, kai kuris nors iš maniškių pasidaro “guminis“. Rankos ir kojos niekur nelenda, aprengt negali, nes vaikas pasidaro lyg būtų iš siūlų. Beje, tai visiškai nebūdinga tiems, kurie tik ką išmoko rengtis – jiems yra didžiulis malonumas viską padaryti patiems. Čia vyresniųjų elgesio ni
Būdavo, į darželį vedu du, o trečias pilvely. Vienas velka koją už kojos, kitas, vos paleidus, skuodžia į priešingą pusę ir ten sustoja veidu į pasaulį – krūmai, lapai, spalvos, kvapai… koks ten dar einam greičiau. Ir žinot, jei atsitraukiu nuo savo emocijos tuo metu, matau pasauliu besigėrintį vaiką. Kūrybišką ir švelnų, smalsų ir atidų. Matau ir tą, kur lėtai eina, nes nėra motyvacijos eiti greitai. Vaiko akių lygyje viskas staiga nušvinta kiek kitom spalvom.

To ir linkiu jums, mielieji, kartais nusileisti į vaiko akių lygį ir pamatyti jo akimis ❤

20170821_115540
Su vaikais: smalsumas

Už įkvėpimą šiam tekstui dėkoju tinklaraščiui picanytwo.net ir, žinoma, savo vaikams 🙂

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s