Kartais jaučiuosi nežinau kodėl rašanti

čia tas tekstas, ties kuriuo daugiau nei 666 kartus paspaudėte “like“, ir kuriuo daugiau nei 60 kartų pasidalinote su kitais. kad nepaskęstų facebook naujienų bedugnėj, dedu jį čia. žinau, kad ir pačiai kartais pravers jį vėl ir vėl perskaityti. na, dėl viso ko, kad prisiminčiau, kodėl rašau. ir kad prisiminčiau, kad būtinai prašviesės.


Kartais jaučiuosi nežinau kodėl rašanti. 
Nesu stilinga, negaminu super šedevrų ir nemoku tobulai sutvarkyti namų… o ir gyvename paprastame sename bute, be erdvių plotų ir be langų į kokį egzotišką ar romantišką vaizdą. Langų šiaip yra, tik jie didesnę laiko dalį murzini ir rodo daugiabučių apsuptą, bet žalią kiemą. 
Aš visai nedžiūgauju ir neaikčioju, kokia ta motinystė nuostabi pieva pilna drugelių, nes gyvenimas su vaikais būna visoks ir dažnai visokios gražios teorijos lieka nuošaly. Na ir kas, kad skaičiau apie tą ar kitą, man to netaikė, aš dar neturėjau progos to įgūdžio išsiugdyti, tai pirmieji mano žingsniai… o gal išvis nesu skaičiusi, ką atsakyti trimečiui, kuris sako, kad aš bloga mama, nes neleidžiu jam trečios porcijos ledų. Mes žiūrime iš skirtingų perspektyvų ir mes abu teisūs. Tą jam ir pasakysiu.
Ir vis tas jausmas: bandau-darau. Jei pavyko – padariau, jei nepavyko – bandysiu kitąkart, kitaip. O būna, kad kartą pavyko, o kitą jau nebe…
Nebuvo man ir pogimdyvinės euforijos. Triskart. Užtat po pirmagimio gimimo šešias savaites verkiau lygioj vietoj ir graudenausi dėl bet ko. Du mėnesiai rūke. O gal ir visi keturi. Ir dar du metai kažkokio sunkaus rūko ir jausmo. Uždangos prasisklaidė tik gimus antrajam. Bet, kad per saldu nebūtų, du mastitai lyg koks pipiras, nubiręs vietoj cinamono, ant zefyrų.
Ir vistiek įvėpiau pilnais plaučiais. Pasakiau sau – svajosiu.
Nebesilyginant su niekuo, tik matuojantis savo patirtis ir sukneles, pamatai, koks pasaulis įvairiaspalvis. Nekeliaujame į everestus su vaikais, net būrelių ir mokyklėlių jiems dar nerinkom. Kepu kotletus, pjaustau kopūstą salotoms ir kartais perkam bulvyčių fri. Mūsų didžiausios dovanos jiems tos, kuriomis tikime: brolystės džiaugsmas ir nepatogumai, kaimo pievų margumynas ir senos obels šakos, kurių įsikibęs gali įsiropšti į viršūnę – toli iš ten matyti. Dar leidžiam lakstyti lietuje ir murdytis purve, spalio mėnesį braidyti jūroje ir paragauti varveklių nuo dieduko pirties stogo. Ir dabar galvoju, kad apie tai daugiausiai ir rašau. Rašau todėl, kad tokia vaikyste tikime. Norisi įamžinti, pasidalinti, rasti bendraminčių, pastiprinti ir pasistiprinti. Nes labai lengva “užsiparinti“, kad nesi tobulas 😉
Labai noriu, kad jie (berniukai) žinotų, jog ne dairydamasis į kitus ir pavydėdamas tampi laimingas, o leisdamas sau būti ir priimdamas save su savo norais, gebėjimais ir negebėjimais. Vienodų juk nėra! Na ir kas, kad neturi, nemoki, klysti, pyksti ir bijai? Jei išdrįsti atleisti, prašyti, leidi sau ir kitiems kvėpuoti tomis svajomis, kuriomis tiki, viskas susidėlioja į vietas.
Dabar galvoju, kiekvienam savas kelias į vidinį džiaugsmą. Tad ir linkiu jums ir sau to vidinio džiaugsmo. Nepaisant smarkaus lietaus, keistų kaimynų, košės-makalošės mintyse… (įrašykite patys) 😊 jei esate šią akimirką rūke, žinokit, mūsų pasaulis sukurtas judėti. Judesys viso ko pagrindas. Taigi prašviesės ⚘

Reklama

2 atsakymai į “Kartais jaučiuosi nežinau kodėl rašanti”

  1. Labai nuostabus tekstas, tikrai! paliečia iki gilumos, ir dar skiepija teisingas vertybes. Drąsa pirmiausiai. 🙂 Ačiū!

    Patinka

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s