Terapinis fotografijos poveikis mamai

Šis rašinys skirtas mamoms, kurios fotografuoja savo šeimą ir vaikus, tuo mėgaujasi, bet nebūtinai turi gerą akį, gerą fotoaparatą ar gerus fotografavimo įgūdžius. Kuo fotografija ir fotografavimas gali pasitarnauti mamoms, nepriklausomai nuo jų fotografavimo įgūdžių? 

18574984_1409638212412857_1236556301_o

Vietoj įžangos

Kai susilaukėme pirmagimio, kasdien jį nufotografuodavau N+K kartų. Susilaukus antrojo nuotraukų gerokai sumažėjo. Kokybės, deja, irgi neatsirado daugiau. O trečiasis įsiveržia į kadrą lipniom rankutėm ir šokoladine šypsena be jokių skrupulų… dabar dažniausiai fotografuoju telefonu, nes kitkam nebeužtenka rankų. Bet kadangi labai labai tikiu, kokia galinga yra fotografija, dažnai leidžiu sau paprasčiausiai mėgautis kadro ieškojimu, nuotraukų peržiūra ar vaikų bandymais fotografuoti. Kartais tenka labai susiimti ir leisti trimečiui man neleisti fotografuoti. Taip, jis mėgsta šioje srityje pareikšti tvirtą savo valią ir pasakyti – NE. Tada atsiklausiu, kada galima bus fotografuoti ir tai darau tik jam leidus… Bet šiandien aš ne apie tai. 

Šiandien tinklaraštyje svečiuojasi Aliona, kuri jums dar gali būti žinoma, kaip ta, kuri fotografuoja ir rašo apie tai ir apie kitką vienok.lt. Jos FB puslapyje rasite daug patarimų, kaip fotografuoti vaikus. Nes juk visos mes fotografuojame vaikus. Fotografuojame telefonais, skaitmeniniais, juostiniais, sisteminiais fotoaparatais… modelių ir pavadinimų galybė. Fotografuojame ir krauname į archyvą. Vaikams. Sau. 

Tai štai, Aliona šiandien ir papasakos apie tai, kokią reikšmę fotografavimas turi mamoms. Tekstas puikus. Pasirašau po kiekvienu žodžiu. Dabar eterį perleidžiu Alionai, o aš einu, pagausiu dar kokį kadrą 😉 

Terapinis fotografijos poveikis mamai

Gerai, ilgai nesimaivydama sutiksiu, kad fotografuoju geriau nei vidutinė mama. Tačiau nei esu, nei siekiu tapti ypatinga šios srities profesionale. Man didelis malonumas, poilsis ir atotrūkis fotografuoti savo šeimą, ir būtent tai aš ir noriu daryti.

Fotografuodama dokumentuoju kaip gyvenam. Man svarbu, kad nuotraukos būtų gražios. Žinoma, tas „gražumas“ yra labai subjektyvu. Bet yra ir dar viena fotografijos funkcija, apie kurią rečiau kalbama, bet kuri man yra nemažiau svarbi. Tai fotografija ir fotografavimo procesas kaip terapija. Ir čia nekalbėsiu apie tai sudėtingai.

Paprasčiausiai išvardinsiu keletą subjektyvių punktų apie fotografijos poveikį fotografuojančiai mamai:

  • Vienas dalykas, manau, akivaizdus bet kam. Pats fotografavimo procesas, žiūrėjimas per ieškiklį sudaro atsitraukimo nuo situacijos galimybę. Fotoaparatas suteikia mums galimybę pažvelgti į situaciją iš šalies. O tai mamoms, užsikuitusioms vaikuose ir kasdienybėje, yra gyvybiškai svarbu. Jei aš pati ilgesnį laiką nefotografuoju, tai reiškia vieną iš dviejų. Gyvenu labai gerai (retesnis variantas), fotografavimui nėra nei laiko, nei poreikio. Gyvenu labai jau sunkiai (gerokai dažnesnis), fotografavimui nėra nei laiko, nei poreikio. Tai reiškia, kad mane taip įsuko visa rutina, kad nieko gražaus joje nei matau, nei noriu matyti. Nepakeliu akių, nepasidžiaugiu ir manęs tikrai jau nedžiugina jokios mažos kasdienės detalės (gėlės, raštai, saulė, maistas), nei vaikai. Migla ir nepertraukiama tėkmė.
    Ir štai ką gero šioje vietoje daro fotografija. Ji suteikia galimybę išnirti iš tos tėkmės, įkvėpti, apsižiūrėti ir pamatyti viską iš šalies. Ir ką? Pamatai visai neblogų dalykų – sveikus gražius vaikus, gerus santykius, draugus, mišką, maistą, stogą virš galvos, sujauktus, bet visai jaukius namus. Kai atsuku į visa tai savo fotoaparato objektyvą, visą tai pamatau. O pamačiusi įvertinu ir padėkoju.
    18596195_1409638475746164_174425248_o.jpg
  • Fotografija – tai būdas nutraukti užsitęsusią emocinę būseną ir ją pakeisti. Čia lygiai tas pats kaip rekomendacija supykus porą kartų įkvėpti ir iškvėpti ar suskaičiuoti iki 10, ir tik tada jau rėžti vyrui ir vaikams, ką apie juos galvoji. Kažkada net buvau nusprendusi pabandyti daryti šitaip: nujausdama, kad tuoj pratrūksiu ir ką nors (na, dažniausiai iš kantrybės išvedusius savo pametinukus) aprėksiu, imti į rankas fotoaparatą ir fotografuoti. Po kiek laiko paaiškėjo, kad emocinė mano prigimtis su šia praktika visgi nesuderinama. Bet kartais pagelbėja vien pagalvojimas apie galimą šios situacijos nufotografavimą. Tada atsitrauki ir pamatai, kad gal čia juokinga, gal čia nieko tokio, gal jie dar maži vaikai ir jomajo, nu nesitęs gi tai amžinai. Čia tik vienas iš tavo gyvenimo kadrų, kuris tik tuo konkrečiu momentu atrodo rimtas. Po tiek ir tiek metų pasižiūrėsi kitomis akimis – koks trumpas, mielas laikas tai buvo, ir kaip viskas pasimiršo. Fotografavimas – tai kitas būdas sukurti distanciją, nelaukiant kol praeis tie keli metai, leidžiantys pažvelgti į situaciją su didesne išmintimi ir kantrybe.
    18519020_1409638275746184_735777990_o
  • Dar vienas elementarus dalykas. Šiais laikas fotografavimas yra labai prieinamas užsiėmimas. Fotografuoju į juostą, čia daugiau užsiėmimo ir magijos: reikia juostų, ryškalų, aparato. Bet gerą fotoaparatą šiais laikais sau gali leisti daug kas. Ir jau tikrai kas antra turi visai neblogą išmanųjį telefoną su fotokamera. Žodžiu, fotografuoti galime faktiškai bet kur ir bet kada.
  • Su ankstesniu susijęs punktas. Jei neužkrauname sau tikslo turėti puikiai sukomponuotų, formos ir turinio prasme įdomių kadrų, tampa lengviau pasinaudoti fotografija terapiniais tikslais. Aš pati dažnai nenufotografuoju tarsi visiems savaime suprantamų įvykių – vaiko gimtadienio, išvykų. Bet fotografuoju daug kasdienybės. Tai yra man pačiai svarbūs, dažnai pasikartojantys dalykai. Nes man pačiai tai turi didesnę prasmę. Dažnai tai matau ir tame gyvenu. Ir visai nesvarbu, kad didžioji dalis tų kadrų nėra nei puikiai sukomponuoti, nei surežisuoti, nei gerai atlikti. Priešingai – jie gali būti susilieję, į pirmą planą būna įlindęs dar vienas vaikas, kažkas būna nefokuse ir panašiai. Bet tai visai nesvarbu. O gal kaip tik svarbu. Toks kadras gali būti nulio vertas kito žmogaus akyse. Bet man jis primena viską: kad tie vaikai nuolat malėsi vienas šalia kito, todėl man buvo sunku numatyti, kokiu momentu į pirmą planą įpuls dar vienas herojus. Kad skubėjau greitai užfiksuoti, nes reikėjo nukelti kitą vaiką nuo supynių, todėl čia nėra fokuso. Žodžiu, tas netobulas ir fragmentiškas fotografavimas primena kuo ir kaip gyvenau tuo konkrečiu momentu, o prisiminimai turi terapinę (gydančią) funkciją.
    18553820_1409638205746191_2085169633_o.jpg
  • Kad jau pradėjau apie terapinę prisiminimų funkciją. Šiuo atveju visada prisimenu pirmus pametinukų auginimo metus, kurie man – absoliuti juoda skylė. Ne, ne todėl, kad buvo taip juodai blogai. Labiau todėl, kad tuo metu gyvenom intensyviai kaip niekada. Diena vijo dieną, įspūdis įspūdį, pasiekus lovą nulūždavau, o atsikėlus – vėl užgriūdavo nauja visko kupina diena. Dėl šios įspūdžių, darbų ir įvairiausių emocijų lavinos tas laikas labai menkai įsirašė į mano atmintį. Tačiau tuo metu užfiksuotos fotografijos padeda į jį sugrįžti, daug ką primena. Peržiūrinėdamos nuotraukos suprantame kiek daug visko įvyko. Pagaliau, kiek daug visko nuveikėme kaip mamos. Matom akivaizdžius pokyčius, vizualius savo darbo ir meilės įrodymus. Ar tai ne terapija? Be fotografijos pasikliautumėm tik savo ir artimųjų atmintimi, kuri, kaip sakiau, kartais tiek nedaug tesutalpina.
  • Terapiškas gali būti ne tik fotografavimas, bet ir nuotraukų peržiūra. Tiek savo pačios, tiek kitų darytų. Man yra begalinis poilsis ir malonumas paleisti Instagramo juostą ir gauti šiokį tokį virtualų įkvėpimą iš kitų mamų. Ne iš vienos fotografuojančios mamos girdėjau apie tai, koks joms svarbus nuotraukų peržiūrėjimo momentas. Dažna tuo metu stengiasi susikurti sau patogią erdvę, „pasišalina“ į atokesnį kampelį. Tai poilsis, iškvėpimas ir įkvėpimas viename. Būdas pabūti su savimi. Pasidžiaugti, patirti estetinį malonumą. Dažnai girdim rekomendacijų spausdinti nuotraukas popieriuje ir žiūrėti jas visa šeima ar kartu su vaikais. Pritariu, kad tai prasminga ir graži tradicija, tik ji turi kitokią funkciją – jungti šeimą, kurti bendrą, visiems atpažįstamą šeimos istoriją. Bet visai nemanau, kad tai kaip nors pjaunasi su mamų poreikiu ir noru peržiūrėti nuotraukas individualiai. Ir visai nesvarbu kokiu pavidalu – albume, kompiuterio ekrane ar vartant telefonines nuotraukas. Tokios peržiūros – tai mamos laikas, jos poilsis, malonumas. Ir terapija 🙂
    18553667_1409638199079525_418719388_o
  • Na ir galiausiai, nepamirškim svarbiausios bet kokios terapijos prielaidos – gydantis santykis. Todėl manau, kad svarbu ne tik fotografuoti, bet ir dalintis. Kaip ir kur jums norisi. Su draugais, giminėmis, rodant tikrus popierinius albumus ar atskiras nuotraukas, socialiniuose tinkluose ar dar kur tik jums išeina. Nes sąmoningas sprendimas nesidalinti, vis tiek išreiškia ir numano tam tikrą santykį su kitais. Prašymas parodyti fotografijos albumą – puikus būdas užmegzti pokalbį svečiuose. Komentaras FB – būdas palaikyti ryšį su drauge, kai susitikti gyvai jums vis neleidžia vieno iš 6 jūsų vaikų (bendrai sudėjus) sloga. Tai labai konkretūs būdai užmegzti santykį. Tačiau net ir tuo atveju, kai nesidalinat niekur ir su niekuo, jūsų nuotraukos – būdas užmegzti santykį su pačia savimi. Atsirinkdamos ką ir kaip fotografuosite, kokia seka tai darysite, kodėl fotografuojate tą ir aną, o tą ir aną praleidžiate – visa tai yra Jūsų būdas matyti ir pasakoti (kad ir sau pačiai) savo šeimos istoriją. 

vienok.lt Facebooke
visos nuotraukos iš asmeninio Alionos archyvo

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s