Svečio įrašas: Šilkaus pupa ir nesuplanuoti posūkiai

Kviesdama ir priimdama svečius, visuomet nekantriai laukiu, ką jie mums papasakos. Juk kiekvienas turime istorijų, pamąstymų ir nutikimų. Šįkart net suplojau rankomis, kai Kristina prakalbo apie nesuplanuotus posūkius. O kaip aktualu! Ir kaip tikra. Ačiū, Kristina 🙂 


Su džiaugsmu priėmiau kvietimą pasisvečiuoti Su vaikais svetainėje. O tada pradėjau galvoti – o kas man yra svarbiausia būnant su vaikais? Savais ir tais, kuriuos sutinku savo kelyje. O sutinku tikrai daug – ne vieneri metai praleisti dirbant su vaikais, dabar ir sava studija „Šilkaus pupa“  mane vis grąžina prie vaikų – didesnių ir mažesnių. Keistas dalykas – pastebėjau, kad net visai nepažįstami mano sutikti mažyliai tarytum įsikabina į mane akimis – lyg žinodami, kad taip noriu juos pakalbinti.

img_8122

Galėčiau labai banaliai vaikus vadinti savo mokytojais, bet būdama su vaikais iš tiesų mokausi. Dabar – mokausi spontaniškumo. Ir šiame savo gyvenimo etape laikau tai bene svarbiausiu dalyku, lemiančiu buvimo šalia vaiko kokybę. Štai pirmadienį Teatro kūdikiams užsiėmimuose viena mama klausė: „O kodėl mes kalbam apie ritualus, dienotvarkes ir rėmus vaikams? O kur ekspromtas?“ Labai geras klausimas – talpinantis savyje priešingus dalykus. Bet toks ir yra vaikų auginimas – svarbu ir ribos, ir laisvė. Tik kur turi būti viena, o kur kita? Nuvilsiu – vienareikšmio atsakymo nėra, aš pati kasdien ieškau atsakymo. Ieškau knygose, straipsniuose, o kartais pasitelkiu savo – mamos – intuiciją. Nenurimti, ieškoti, būti smalsiam svarbu bet kuriame darbe, taip pat ir tėvystėje. Bet grįžkim prie spontaniškumo – kas svarbu šalia vaikų? Svarbu neprisirišti prie savų scenarijų.

Štai, pavyzdys – siūlau keturmečiui sūnui Motiejui sukurti šešėlių teatrą – lėles pagal pasirinktą pasaką. Sėdam gaminti lėlių. Galėčiau vadovauti – kokie personažai reikalingi pasakoje, kokia darbo seka – gaminam lėles, įsikuriam sceną, vaidinam. Bet aš pasirenku sekti Motiejaus kryptimi. Rezultate turime tris ypatingus personažus – Kalėdų senelį, medkirtį ir Petsoną. Gerą pusvalandį sugaišom jų piešimui, iškirpimui, pagaliukų priklijavimui, bet taip ir neatėjom iki šešėlių teatro ir planuotos Raudonkepuraitės pasakos. Į kur lenkiu – kaip jūs manote, kas būtų naudingiau – vis grąžinti vaiką prie pradinio plano ar leisti jo kūrybai lietis kaip jam patinka?

lelytes

Aš pati nežinau – dabar tikiu, kad spontaniškai sekdama, ypatingai tokiame amžiuje, leidžiu kūrybiniams impulsams skleistis. O pradėti darbą ir jį baigti mūsų suaugusiųjų standartais, Motiejus – esu tikra – išmoks vėliau. Todėl manau, kad labai svarbu tėvų jausmai – neužsigauti ir nepriimti asmeniškai – „mano planas nepavyko“, o įžvelgti teigiamus aspektus netikėtai pasisukusiose aplinkybėse. Su vaikais spontaniškumo reikia kasdien ir daug, todėl visiems skaitantiems linkiu nebijoti besikeičiančių scenarijų!

O jei sugalvosite semtis idėjų, kviečiu į Teatro kūdikiams užsiėmimus Vilniuje arba internetu .

Jūsų – Šilkaus Kristina –
Kristina Savickytė-Damanskienė

IMG_8049.JPG

* Visos nuotraukos iš Kristinos asmeninio archyvo.

Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s