Kviesdama ir priimdama svečius, visuomet nekantriai laukiu, ką jie mums papasakos. Juk kiekvienas turime istorijų, pamąstymų ir nutikimų. Šįkart net suplojau rankomis, kai Kristina prakalbo apie nesuplanuotus posūkius. O kaip aktualu! Ir kaip tikra. Ačiū, Kristina 🙂
Su džiaugsmu priėmiau kvietimą pasisvečiuoti Su vaikais svetainėje. O tada pradėjau galvoti – o kas man yra svarbiausia būnant su vaikais? Savais ir tais, kuriuos sutinku savo kelyje. O sutinku tikrai daug – ne vieneri metai praleisti dirbant su vaikais, dabar ir sava studija „Šilkaus pupa“ mane vis grąžina prie vaikų – didesnių ir mažesnių. Keistas dalykas – pastebėjau, kad net visai nepažįstami mano sutikti mažyliai tarytum įsikabina į mane akimis – lyg žinodami, kad taip noriu juos pakalbinti.
Galėčiau labai banaliai vaikus vadinti savo mokytojais, bet būdama su vaikais iš tiesų mokausi. Dabar – mokausi spontaniškumo. Ir šiame savo gyvenimo etape laikau tai bene svarbiausiu dalyku, lemiančiu buvimo šalia vaiko kokybę. Štai pirmadienį Teatro kūdikiams užsiėmimuose viena mama klausė: „O kodėl mes kalbam apie ritualus, dienotvarkes ir rėmus vaikams? O kur ekspromtas?“ Labai geras klausimas – talpinantis savyje priešingus dalykus. Bet toks ir yra vaikų auginimas – svarbu ir ribos, ir laisvė. Tik kur turi būti viena, o kur kita? Nuvilsiu – vienareikšmio atsakymo nėra, aš pati kasdien ieškau atsakymo. Ieškau knygose, straipsniuose, o kartais pasitelkiu savo – mamos – intuiciją. Nenurimti, ieškoti, būti smalsiam svarbu bet kuriame darbe, taip pat ir tėvystėje. Bet grįžkim prie spontaniškumo – kas svarbu šalia vaikų? Svarbu neprisirišti prie savų scenarijų.
Štai, pavyzdys – siūlau keturmečiui sūnui Motiejui sukurti šešėlių teatrą – lėles pagal pasirinktą pasaką. Sėdam gaminti lėlių. Galėčiau vadovauti – kokie personažai reikalingi pasakoje, kokia darbo seka – gaminam lėles, įsikuriam sceną, vaidinam. Bet aš pasirenku sekti Motiejaus kryptimi. Rezultate turime tris ypatingus personažus – Kalėdų senelį, medkirtį ir Petsoną. Gerą pusvalandį sugaišom jų piešimui, iškirpimui, pagaliukų priklijavimui, bet taip ir neatėjom iki šešėlių teatro ir planuotos Raudonkepuraitės pasakos. Į kur lenkiu – kaip jūs manote, kas būtų naudingiau – vis grąžinti vaiką prie pradinio plano ar leisti jo kūrybai lietis kaip jam patinka?
Aš pati nežinau – dabar tikiu, kad spontaniškai sekdama, ypatingai tokiame amžiuje, leidžiu kūrybiniams impulsams skleistis. O pradėti darbą ir jį baigti mūsų suaugusiųjų standartais, Motiejus – esu tikra – išmoks vėliau. Todėl manau, kad labai svarbu tėvų jausmai – neužsigauti ir nepriimti asmeniškai – „mano planas nepavyko“, o įžvelgti teigiamus aspektus netikėtai pasisukusiose aplinkybėse. Su vaikais spontaniškumo reikia kasdien ir daug, todėl visiems skaitantiems linkiu nebijoti besikeičiančių scenarijų!
O jei sugalvosite semtis idėjų, kviečiu į Teatro kūdikiams užsiėmimus Vilniuje arba internetu .
Jūsų – Šilkaus Kristina –
Kristina Savickytė-Damanskienė
* Visos nuotraukos iš Kristinos asmeninio archyvo.
