Susikalbėti su kūdikiu: gestai

Šiandien aš noriu papasakoti apie susikalbėjimą su kūdikiu. Bet šis tekstas ne apie tai, kaip paprasčiausiai pajauti vaiką ir supranti, ko jam reikia. Čia pasakojimas apie tai, kaip mes palengvinome sau gyvenimą įtraukdami į bendravimą su vaiku (kūdikiu) gestus.

Besilaukdama pirmojo skaitinėjau gana padrikai apie šį bei tą, kaip auginti, prižiūrėti, ką veikti, kaip suprasti, susikalbėti… ir štai kaip susikalbėti labai įsirėžė į atmintį. Gal tuo metu Kūdikių gestų kalba buvo stipriai populiari, o gal paprasčiausiai užtikau tą info iš netyčiųjų… nežinau. Bet patikėjusi to reikalo prasmingumu papasakojau vyrui ir nusprendėme pabandyti. Nesam labai preciziški, greičiau jau pozityvūs tinginiai, todėl nesivarginome mokytis tų visų gestų ir iš jų kurti sakinių ar istorijų (nors tai būtų be galo puikus dalykas!). Nusprendėme, kad sugalvosime savus, vos keletą, ženklinsime tokius žodžius-veiksmus-reiškinius, kurie mums padėtų susikalbėti anksčiau, nei sūnus ims kalbėti visiems suprantama kalba, ir padės išspręsti kai kurias kasdienes situacijas.

vaikai ir stebuklai
Nuotraukos šaltinis: pixabay.com

Kaip tarėm, taip padarėm. Pirmasis ženklas buvo “pieno“ – prie lūpų pridėtas pirštas. Pradėjome ženklą rodyti kažkur nuo antro ar trečio mėnesio ir netrukus jis mums atsakydavo į tą ženklą džiaugsmu ir entuziazmu, jei norėdavo pieno, arba abejingumu, jei būdavo nealkanas. Kas mums iš to? Palaukite. Toliau dar įdomiau. Būdamas 8 mėn. jis pats pradėjo rodyti pieno ženklą, kai užsimanydavo valgyti. Ir tai yra tiesiog nuostabu. O dar nuostabiau buvo tai, jog ir parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje jam nereikėdavo plėšti  man palaidinės ar kitaip aktyviai reikalauti pieno (ar girdėjot istorijų, kaip mažylis per visą kiemą rėkia – mama, papą!!!? Jos gana linksmos, kai tai nutinka ne tau). Pakakdavo parodyti tą ženklą. Vėliau dar atsirado ženklai reiškiantys šviesą, gerti, dar, … gal dar buvo kokie keli, bet jau ne tokie reikšmingi. Dabar galvoju, kad dar vienas svarbus gestas turėtų būti – “skauda“. Nes būna gi visko nutinka. O šiaip, gestų gali būti tiek, kiek šeimai atrodo reikalinga, naudinga, įdomu. Nes vaikai juk pasaulį mato ir suvokia tikrai anksčiau, nei pradeda kalbėti.

Taigi mažylis ir mes buvome žinojime, susikalbėjime ir visi jautėme didžiulį džiaugsmą dėl tokios padėties. Todėl, kai gimė antrasis, mes net nesvarstėme ir vėl rodėme “pieno“. Ir vyresnėlis broliui verkiant pribėgdavo ir paklausdavo – “pieno“? Pradėję anksčiau, šiek tiek anksčiau sulaukėme ir vaiko atsako. Rodyti ženklą pradėjo panašiu metu, kaip ir vyresnėlis. Dabar mes jau su trečiuoju kalbamės ženklais. Vėl pats pirmas tas nuostabusis “pieno“ mums teikia didžiulį džiaugsmą – užklausiu nerimaujančio kūdikio, o jis, pamatęs ženklą, nurimsta ir jei nori valgyti, laukia pasisukęs į mane. Mažylis supranta, kad mes galime kalbėtis, ir kad jis bus suprastas. O mes žinome, kad jei jis nenori pieno, tai būtent tai mums ir ištransliuos.

Mes už susikalbėjimą!

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s