Balandžio dangus arba mano gimdymų istorija

Šį pasakojimą mintyse pradėjau rašyti praėjus mėnesiui po trečiojo gimdymo. Vėliau surašiau juodraštį. Jau daugiau nei porą mėnesių jį vis peržiūriu, ir vis nedrąsu paspauti “post”, gana baisu paleisti gyventi šią asmenišką istoriją. Tuo labiau, kad ji netelpa į tinklaraščio temų rėmus… Tačiau dalintis vistiek noriu.

Visi trys mūsų vaikai gimė greitai. Sakydama greitai turiu minty ne 8 ir ne 4 valandas. Net ne dvi. Labai norėčiau, kad apie tokius gimdymus būtų pasakojama kursuose. Nes kai visų galvos prikimštos statistikos, tuomet būna visokiausių nesusipratimų ir bereikalingos sumaišties.

Bet apie viską iš pradžių.

Laukiantis pirmojo apsiskaitėm ir sudalyvavom kursuose. Nukrypdama į šalį galiu pasakyti, kad iš visos paskaitos naudingiausia ir praktiškai panaudojama buvo info apie sąrėmius ir kvėpavimą jų metu – “sąrėmis yra kaip banga”. Taip pat patarimai taupyti jėgas ir klausyti gydytojų. Visa kita info buvo daugiau mažiau žinoma. O vėliau paaiškėjo, kad visai ne apie mus.

Taigi vieną šeštadienio vakarą su vyru nusprendėme gaminti vakarienę, pakilau eiti į virtuvę ir manyje kažkas susiūbavo – nubėgo vandenys. Vakarienę teko atidėti. Kadangi buvau apsišvietusi, tai žinojau, kad turiu pakankamai laiko, dar nuėjau į dušą, o vyras jau krovė paskutinius daiktelius į tašę. Visgi iš dušo jau vos išlipau ir apsirengiau tik su vyro pagalba, nes tiesiog pasipylė intensyvūs, itin dažnai besikartojantys sąrėmiai. Vyras sako, paskaičiuokim, kaip tai dažnai labai atrodo… kas dvi minutės! Sėdom į automobilį ir išvažiavom. Prie gimdymo namų durų pasitikusi darbuotoja stebėjosi, kad negaliu iššokti iš mašinos ir ristele pribėgti – negi taip skauda? Pirmas gimdymas? Oi, tai laiko dar daug turit… Taip… iš kur aš galėjau žinoti, kad čia ne šiaip sau sąrėmiai, o stangos? Prie gimdymo namų buvome 19:40, o 20:10 man ant krūtinės paguldė pirmagimį. Čia įskaitant tą laiką, kai niekas neskuba priimti dokumentų, kai liepia palaukti, kol mane kas nors apžiūrės ir vis stebisi, ko čia aš taip nerimstu… sąrėmis surakina visą kūną, o priėmusi jauna gydytoja net neduoda rankos įsitverti, bet įsakmiai liepia gultis apžiūrai. Išlaukiu sąrėmį, per tą laiką ji keletą kartų man pakartoja gultis, šiaip ne taip atsigulu… ir po to paaiškėja, kad GREITAI į gimdyklą, nes 10! Subėga personalas (tada jau visi skuba). Vyras pasirašinėjo dokumentus, o aš vienas du ir pagimdžiau. Man parodė aukštai iškėlę sūnelį, o aš pasimečiau – čia jau viskas? Nuo vandenų nubėgimo iki gimimo 1,5 val. Gimdykloje dešimt minučių. Ir po šio gyvenimą keičiančio viesulo aš nemiegojau visą naktį ir žiūrėjau į tą murkiantį per sapnus žmogutį, kuris toks neįtikėtinai mažas ir tuo pačiu toks didelis, kad iki šiol nesuvokiu, kokiu būdu tilpo manyje.

Antras nėštumas. Pusę laiko turėjau gulimą ręžimą. Daug skaičiau apie natūralų gimdymą ir apie gimdymą su šypsena. Žmonės vis kartojo, kad viską žinau, gi jau antras vaikelis. O aš jaučiausi nežinanti nieko. Juk net priešgimdyvinėj palatoj nebuvau… ir ruošiau save tam, jog nebūtinai viskas bus taip greitai. Gal tai buvo tik debiutanto sėkmė? O tiksliau, tai turbūt buvo išimtis, o štai dabar jau reikia ruoštis tiems gimdymams, kurie dažniausiai aprašomi, apie kuriuos pasakoja kursuose, rodo filmus (mokomuosius). Kadangi jau buvo ir gimdžiusių draugių istorijų, skaičiau ir apie cezario pjūvius ir kada jie neišvengiami, o kada nėra būtini, kad būčiau pasiruošus, jei ką. Vieną dieną nuo pat ryto jaučiausi žiauriai pavargusi. Sūnelis išpiešė man ranką, o aš vakare piešinio nenuprausiau. Dar šyptelėjau sau veidrodyje, kad ligoninėje gerai atrodyčiau… turbūt tai buvo vidinė nuojauta, nes 4:40 nubudau nuo sąrėmio, atsikėliau ir nuėjau į WC, dar vienas sąrėmis, žadinu vyrą – dar vienas… kviečiam greitąją, jis skambina mamai, kad ateitų pabūti su greitai vyresniuoju broliu tapsiančiu mūsų pirmagimiu. Atvyksta greitoji per kokias 7-10 min., man lipant iš antro aukšto subanguoja du sąrėmiai. Medikė klausia, kur anksčiau buvom. Sakau, kad miegojom. Juk tai tiesa!!! Lekiam su švyturiukais per brėkštantį rytą ten, kur arčiausiai, “tuo trumpuoju keliu”. Medikė ramina mane, kad spėsim, nors jaučiu, kad raminti labiau reikia ją. Aš tik kvėpuoju vieną sąrėmį po kito. Spėjam. Tiesiai į gimdyklą, su raudonais batukais tiesiai ant TO stalo, subėga personalas, du pastūmimai ir gimsta mažylis. Akimirką šmėsteli klausimas – kodėl neverkia? Ir tada pasigirsta kniurksėjimas, paguldo ant krūtinės raukšlėtą ateiviuką ir sako, kad bus laimingas – su vandenų pūsle išplaukė, “su marškinėliais”. O man didžiausias rūpestis, kad jo niekur neišneštų. Medikė sako, kad jei mama pageidauja, tai neišneša. Bet dažnai mamos nori pailsėti be naujagimio… tikrai? Kaip galima norėti iškart skirtis su tuo, pasimatymo su kuriuo laukei bent 38 ar 40 savaičių? Bet turbūt kiekvienam savo ir savaip… Atskuba vyras ir jau juokiamės, kad vėl pavėlavo sudalyvauti. Skaičiuojam pirštukus ir minutes, kada galėsim visiems pranešti naujieną: nuo šiol jau mes keturiese! Nuo pirmo pajausto sąrėmio iki gimimo – 1 val. 10 min. Gimdykloje vėl dešimt minučių ir, žinoma, po to dar pora valandų pirmiems pieno lašams, apsiuostymui ir susivokimui.

Draugai kikena, kad jei bus trečias, vyrui reikės mokytis priiminėti gimdymą.

Trečias. Žinią apie nėštumą pasitikau dvejopų emocijų sūkury. Džiaugiausi dar vienu stebuklu, nes tik taip ir galiu vadinti gyvybę, kuri užsimezga iš akiai nematomų grūdelių ir tampa asmeniu su daugybe svajonių ir galimybių. Ir siaubingai bijojau… nespėti į ligoninę. Tikrai. Baimė kaustanti. Aš iš tų, kur gimdymo namie net nesvarstau, net jei tai ir būtų leista. Nors mano atveju, tai turbūt būtų logiškiausia išeitis. Taigi, visas nėštumas praėjo dirbant su savimi ir galvoje/ mintyse dėliojant visokius scenarijus ir taip raminant save. Į nėštumo pabaigą jau buvau rami ir nusiteikusi vėl su greitąja pralėkti per Vilnių. Suėjus 37 savaitėms gydytoja patvirtino, ką jaučiau jau ir pati – galvytė nusileidusi, vaikutis pasiruošęs gimti.

Ir vėl vieną gražų rytą pasijutau neišpasakytai pavargusi. Su vyru apkalbėjom, kad organizmas ruošiasi ir kaupia jėgas. Visą dieną buvau atidi – gal koks sąrėmis? Nes po antro gimdymo akušerė sakė, kad man tik pilvą suspaus ir jau lėkt į ligoninę. Nieko. Atsigulėm visi miegoti. 3:20 nubudau nuo sąrėmio. 4 val. jau turėjau gimusį sūnelį. Kas vyko tas 40 min.? Vyras iškvietė greitąją, paskambino mamai, nes ji mūsų vaikų sergėtoja ekstra atvejais. Mano sąrėmiai pasipylė vienas po kito kaip ir ankstesniais kartais. Kai vyras pamatė į kiemą įsukančią greitąją, sulaukiau atslūgstant sąrėmį ir išėjom, kad būtų greičiau. Greitosios medikai mus pasitiko laiptų apačioje, o mane užliejo dar vienas sąrėmis… pajutau stipriai pasisukantį mažylį ir sustojau. Sakau, viskas, pagimdysiu čia pat. Tvirti vyrai užkėlė mane ant neštuvų ir gimė mūsų trečiasis sūnelis. Taip taip, gerai perskaitėt, čia pat, kieme, po žvaigždėtu balandžio dangum. Kelyje nuo namų iki greitosios. Gimė pats, be mano pastangų, taip pat “su marškinėliais”. Greitoji mus nugabeno į ligoninę apklotus, apmūturiuotus, neįtikėtinai besijaučiančius… mažylis ramiai prigludęs ir plačiai atmerkęs akis, aš kažkokiam palengvėjimo rūke. Rytas, jokių gimdyklų, jokių stalų ir nepatogių pozų – tik pavasaris… Dabar jau su vyru juokiamės, kad bent šiame gimdyme jis sudalyvavo nuo iki. Gerai, kad kaimynai kaip visi žmonės, ketvirtą ryto miega, nes taip pat būtų sudalyvavę…

Šis tekstas atsirado todėl, kad tik pagimdžiusi trečią ir pagimdžiusi taip, kaip pagimdžiau, aš išgirdau daugiau istorijų apie tai, kaip kažkas nespėjo į ligoninę. Nors priėmimo skyriuje sulaukiau kreivų žvilgsnių, tipo natūralistė, šita namie gimdė ir pan. Bet vėliau, kai paaiškėdavo situacija, tada palinguoja galva ir sako: mano pažįstama…, va mano mama…, o štai buvo klientė… visos jos gimdė greitai, viena prie lifto, kita taksi, trečia ant sofos ir t.t.

Galvoju, kodėl apie tai nepasakoja kursuose? Ar todėl, kad statistiškai tai labai retas atvejis? Mano pirmasis gimdymas kortelėje įrašytas kaip normalus, 12 val.trunkantis. Antrojo įrašo neatsimenu, bet tikėtina, kad ten taip pat kažkas panašaus. O tiesa ta, kad šį tekstą rašiau ilgiau, nei gimdžiau visus tris kartu sudėjus 😉 Tad ką reiškia toji statistika?

Dabar likusi didžiulė nenusakoma emocija apie tai, kas būna, kai gimdai šiek tiek netipiškai. Ši emocija užima kvapą ir šiurpuliu nueina per visą kūną. Ji susisuka kažkur pilve ir žaibu pakyla per širdį iki gerklės. Sako, kad su laiku pasimiršta ir geri, ir blogi dalykai, bet kolkas visus gimdymus atsimenu iki menkiausių smulkmenų. Turbūt ir senatvėje progai pasitaikius pasakosiu vaikams apie tai, kaip jie gimė, nors jie tas istorijas jau mokės atmintinai. Tegu būna tikri, kad aš kiekvieną jų pasitikau kiek galėdama labiau pasiruošusi. Tuo pačiu tai buvo triskart netikėta ir triskart praūžė viesulu. Tai buvo trys stebuklingos patirtys, per kurias atėjo jie. Trys iš kojų verčiantys pirmieji pasimatymai.

IMG_0381
Su vaikais

Linkėjimai besilaukiančioms! Didžiuokitės savimi nepaliaudamos, nes dalyvaujate stebuklingame įvykyje ❤

Reklama

8 atsakymai į “Balandžio dangus arba mano gimdymų istorija”

  1. Gal dėl to, kad laukiuosi, bet ties trečiuoju Jūsų stebuklo gimimu pravirkau, o tai reiškia, kad buvo verta parašyti. Jei taip nutiks, žinosiu, kad ne tik man 🙂

    Patinka

    1. Ačiū, Egle 😊 linkiu Jums šviesaus pirmojo pasimatymo! Net jei kuriam nors etape ir neatrodys ramu ar paprasta, vistiek tai bus judviejų akimirka, kurią verta branginti ir didžiuotis. Būkit sveiki ir stiprūs 😉

      Patinka

  2. Oho, eina sau! Suprantu nerimą, jeigu gimdymas ne ligoninėje yra visiškai nepriimtinas, bet džiaugiuosi, kad išvengėte ilgų medikų knisinėjimųsi aplink ir viduje, o vaikučiai galėjo gimti su marškinėliais, kas yra itin reta, kai gimdai ligoninėje.

    Patinka

    1. Taip, iš tiesų esu labai laiminga išvengusi nereikalingų procedūrų. Vaikai gimė taip, kaip jiems reikėjo, ir niekas neturėjo progos trukdyti ar kištis ten, kur nebūtina 😊 už šią ramybę esu be galo dėkinga.

      Patinka

  3. Baltai pavydžiu tokių lengvų gimdymų – gal ir Jūs pati į šį pasaulį atėjote “su marškinėliais” ;)? Man ligoninių buvo sočiai – pirmas kartas pasibaigė Cezariu, antrą sugebėjau pati, bet va… tos dienos savaitę laukiau ligoninėj, su pasiūlymais skatinti. Ačiū ačiū, ir taip krapštinėjo 🙂 Norėjau, kad bent antrasis mano sūnus pats gimimo dieną išsirinktų, ne pagal patogumą gydytojams.
    O Jums ačiū, kad dalintės 🙂 Mums visoms šis virsmas – stebuklingas ir be galo jautrus 🙂

    Paspaudė "Patinka": 1 person

    1. Ačiū, Sigita! Tikrai, virsmas stebuklingas. Ir kad ir kokiu greičiu jis vyktų – keičiantis kokybiškai viską.
      Beje, mano mama visus tris vaikus irgi gana greitai pagimdė, bet visus ligoninėje 😉 gal tai kažkiek paveldima..

      Patinka

  4. Atgalinis pranešimas: Jeigu neturėčiau… – SuVaikais

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s