Pirminė penktosios savaitės idėja buvo lankstyti laivelius (gal net geltonus žalius raudonus) ir pasižaisti su jais. Bet viena kūrybinga mama mus aplenkė idėją išpildydama visiškai taip, kaip ją mačiau aš 🙂 o tada dar pasitaikė labai lietinga diena ir aš su vaikais į lauką nosies nebekišau. Namuose visgi palankstėm laivelių, bet tai truko gana trumpai. Kai laivynas nuskendo dideliame dubenyje, reikėjo dar kažką sugalvoti. Ta proga, kad jau sušlapom, pasiūliau paeksperimentuoti.
Penkta savaitė. VANDUO ir POPIERIUS
Vaikščiojantis vanduo – tokiu pavadinimu eksperimentą galite rasti internete. Mes pabandėm, mums nepavyko. Na, iš dalies… Ir pavyko kitkas – visu šimtu procentų.
Vaikščiojančiam vandeniui greičiausiai reikia kurkas daugiau laiko, nei mes buvom nusiteikę laukti. Vaikams juk ir taip turi būti viskas čia ir dabar, tai laukti kol geltona pereis į kitą indelį ir ten susimaišys su raudona – misija sudėtinga. Mūsų atveju ji tapo neįmanoma. Visiems tokiems pat kaip mes – nekantriems – eksperimentą darykite prieš miegą. Palikite tas spalvas “vaikščioti” naktį. Gal rezultatas ryte labiau džiugins.
Visgi vaikai ilgai neliūdėjo. Tiesą pasakius, jie net nesikrimto, o ėmėsi veikti. Visų pirma išbandė, kaip popieriniai rankšluosčiai sugeria vandenį, po to kaip jie sugeria ir tepa spalvas. Kaip maišosi spalvos ir kas iš to gaunasi. Galiausiai, kol nešiojau mažiausiąjį, kuriam pabodo ramiai gulėti, mūsų vidurinėlis ėmėsi kūno tapybos. O tą užsiėmimą nusižiūrėjo ir taip pat griebėsi save tapyti ir vyresnėlis. Iš kažkur esu pasigavusi mintį, kad piešimas ant savęs, ant savo kūno, yra tam tikra atsipalaidavimo, grįžimo į save technika. Taigi leidau jiems grįžti į save 🙂
Grįžo pas mane labai spalvingi vaikai. Tokie spalvingi, kad teko ilgokai juos prausti. Jiems labai patiko, o aš… na, aš neturėjau pasirinkimo. Prieštaraujantiems pasakysiu, kad pasirinkimas visad yra ir aš tuo tikiu. Šįkart aš rinkausi neturėti kito pasirinkimo 😉
Visada renkamės – matyti spalvas taip pat!
