Mistiškoji frazė: kai tapau mama, tapau kantresnė

Kodėl rašau mistiškoji? Todėl, kad nesuprantu, kas tos kantrybės prideda. Nes kai aš tapau mama, tai pajutau savo ribotumą tuo klausimu. Didžiulį ribotumą…

Iki tampant mama net nežinojau, kaip man labai svarbu pavalgyti šilto maisto… O dabar kartais noriu verkti, nes mano sriuba atšalo (trečią kartą šią savaitę! O jei skaičiuočiau nuo pradžių, tai būtų jau 5×12+6 mėnesiai, kai ta sriuba vis atšąla…). Dideli darbo krūviai darbe visai neprilygsta krūviams namuose. Ir kalbu ne apie skalbinius ar indų plovimą. Ir priskusti kalną bulvių vieni niekai, net malonumas, jei gaunu tai padaryti viena. Kalbu apie emocinius krūvius, kuriuos turiu atlaikyti. Juk nuolatos būti santykyje yra gana sudėtingas ir varginantis dalykas. Nepajutote? Nepatyrėte? Na, kai turi du mažylius, kurių vienas išgyvena etapą čia MANO MAMA!!!!, o kitas paprasčiausiai yra vaikas, kuriam reikia mano dėmesio tiek, kaip ir bet kuriam kitam… tiesiog privalau būti santykyje, net skaitydama, jei sugalvoju, kad galiu pabandyti sau tai leisti arba bandydama pasnausti, arba darydama bet kokius buities darbus. Visad turiu būti pasiruošusi atsakyti, pažiūrėti, nusistebėti, pagirti, paglostyti, apkabinti, atjausti, išskirti, ašaras nušluostyti ir t.t. Ir iš tiesų nesiskundžiu (aš šitą nuolatinį buvimą santykyje vertinu kaip normalų vaikų poreikį), tik stebiuosi, kad tai pareikalauja milžiniško kiekio kantrybės iš mūsų, suaugusiųjų, ypač karštose, nuovargio kupinose situacijose. Bet tos kantrybės tikrai pas mane neatsirado stebėtinu būdu, iš niekur, vos tapus mama. Ką galiu pasakyti, tai kad tapusi mama aš pradėjau save pažinti iš naujo. Juk aš mama nebuvau visą gyvenimą. Aš mama tik 5,5 metų. O mama dviejų tik 2,5 metų. Ir man atrodo normalu, kad susiduriu su tokiomis situacijomis, kur kaktomuša atsitrenkiu į realybę – kantrybės, atjautos, pasiaukojimo arba savo poreikių atstovėjimo ir apgynimo man reikia dar mokytis ir mokytis. 

O vos ne kiekviename straipsnyje, kalbančiame apie motinystę (ypač, kai kalbinamos pirmųjų/ vienintelių kūdikėlių mamos), moterys kartoja “tapau kantresnė”. A ne? Kaip? Tapote mama ir iškart kažkas įdėjo kantrybės? Aš tegaliu ploti atsistojusi tokioms mamoms. Nes man kantrybės nei gimdymo namuose, nei vėliau, niekas neįdėjo. Būtų buvę puiku gauti jos su visomis tomis dovanėlėmis, kurias dalina gimdyvėms! O dabar… Aš ją turiu ugdytis pati ir toli dar gražu iki to pasakymo – tapau kantresnė. Labiau man panašu į tiesą – kasdien gaunu šimtus progų pabūti kantria* ar bent jau kantresne. Ir dar viena tiesa, kad pasinaudoju vos viena kita iš tų šimtų. Nes kartais būnu nemiegojusi, nepavalgiusi, kartais nežinau elementarių dalykų, o kartais nesuprantu, kaip elgtis kažkokioje painioje ir akyse kaistančioje situacijoje. Mano turimi kantrybės ištekliai yra riboti, o išmintis kartais neįsijungia reikiamu momentu. Gali būti, kad iki išminties dar apskritai toli. Ir tada supykstu, pakeliu balsą, tada šveičiu visas kojines į vonią, nes nebeatrenku, kurios čia švarios, kurios šiaip sumestos į bendrą krūvą, nes kažkas žaidė karą… Tada verkiu ir burbu, ir būnu tokia, kokios savęs dar nemačiau. Kokios savęs dar nepažinojau vakar.

Aš tikiu, kad tai kelionė, kurioje bus įkalnių ir nuokalnių. Juk kol vaikai maži, iššūkiai vieni, kai jie paauga, mes susiduriame su kitokiomis problemomis, kitokiais klausimais ir vėl esame naujokai. Vėl stebimės – kas čia nutiko? Ir kantrybės reikia vėl ir vėl. Iš naujo, daugiau, kitaip, kitose situacijose… Kantrybė – kintamas dydis.

O kaip gauti tos kantrybės? Ją reikia ugdytis. Tikiu, kad tai įgūdis ir išminties reikalaujanti savybė. Ir kad jos daugėtų, kad galėčiau pasinaudoti įvairiais metodais tą kantrybę taikyti gyvenime, kupiname ne tik rožių žiedlapių, bet ir pajuodusių paakių, turiu analizuoti situacijas, reflektuoti įvykius, atpažinti, kada man reikėjo tos kantrybės. Turiu gebėti suprasti ir atrasti informacijos šaltinius, kurie man padėtų atitinkamose situacijose surasti savą būdą veikti. O gal kartais net pagalbos turiu paprašyti? Ir jau ne pirmus metus girdint tą frazę apie kantrybės padaugėjimą man kyla abejonė – ar tik nėra taip, kad “tapau kantresnė” dėl savo nepamatuojamumo (kas išmatuos, kiek tos kantrybės buvo ir kiek jos yra dabar?) yra labai patraukli, gražiai skambanti šiame kontekste, frazė? Kuri iš esmės nepasako nieko… 

Nežinau. Todėl čia klausimas ir jums. Kokios jūsų patirtys šioje srityje? Stebuklingai tapote kantresni? Susidūrėte su sunkumais kantrybės fronte? Kaip ir kokių atrandate savyje/ išorėje kantrybės ugdymo(si) būdų?

IMG_0717

* Viename iš filmų apie Briusą ar kokį ten kitą visagalį buvo nuostabus dialogas šia tema (nors paties filmo labai geru nepavadinčiau). Perfrazuosiu, nes tiksliai visko neatsimenu 🙂 Kaip manai, kai prašai Dievo kantrybės, ką jis tau duoda? Jis dovanoja tau progą būti kantriam. Kai prašai meilės? Tu gauni progų tą meilę parodyti ir gauti. Ar tu tomis progomis pasinaudoji? Ar visgi lauki, kol kantrybė ar kita, ko prašei, pas tave atsiras kažkaip savaime?

Šis tekstas krenta į Kasdienybės burbulų kategoriją, kur jau ilsisi anksčiau sudėliotos mintys apie tai, kaip aš spėju, o gal tiksliau, kaip nieko nespėju ir apie kasdienybės burbulus, kurie pasislepia už tų tobulų akimirkų.


This text is about the phrase I hear or read very often – “when I became a mother I became more patient”. Really? How? 

It sounds very nice, but is it true, or just a beautiful phrase which can’t be proved or measured? Who can say how much patience have you had before? Did someone put the patience into you right after the birth? 

When I became a mother I confronted with my imperfection and limitations. I saw that no one but me has to work with these things… patience, love, compassion etc. And no one else but me has to reflect the situations where I was not like I wanted, not in the manner I have imagined I should be. It is the matter of my own personality growth and it can’t happen at once I become a mother. It is the journey and process which will have its own ups and downs… I expect nothing more but something like roller-coaster. And I hope someday (in the end) to say – I became more patient 🙂

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s