Vaikų pyktis. Ko tuomet vaikams reikia labiausiai

Pykčio priepuoliai arba vadinamoji isterija (nenoriu to sumenkinti ir nurašyti iki ožiukų, nes šis terminas man nepriimtinas, visgi čia ir apie tai) būdinga ne tik trečiųjų metų krizės kamuojamiems mažyliams. Su tokiomis stipriomis, ne visad suvokiamomis ir nekontroliuojamomis emocijomis susiduria ir vyresni vaikai. Manau, kad auginantys vyresnius, nei trejų, su manimi sutiks – būna visko.

Ši tema mane pačią labai domina, nes kartais atrodo, kad rankos nusvyra, kūrybingumas išgaruoja ir jėgos apleidžia… Kaip taip atsitinka, kad ne tik mažyliai, kurie dar nemoka išreikšti emocijų žodžiais, t.y. jų įvardinti, bet ir vyresni puola į didžiulius pykčio priepuolius?

Čia derėtų prisiminti arba pasidomėti vaikų raida. Pvz. keturmečiai tik pradeda gebėti išreikšti tai, ką jaučia ir mokytis derėtis, ieškoti sprendimo būdų problematiškose situacijose. Penkiamečiams darosi vis svarbesnė socializacija ir stiprėja noras būti mėgstamiems draugų, todėl ieškoma būdų ir metodų tą simpatiją užsitarnauti. Šešiamečiai toliau tobulina savikontrolės įgūdžius, o septynmečiai plečia akiratį ir iš šeimos keliauja į mokyklos pasaulį. Visi šie tarpsniai yra pilni įspūdžių, streso, įtampų ir naujų patirčių. Ir visus juos galima pavadinti iššūkių metais.

Vyresnių vaikų (kaip ir mažylių) pykčio priepuoliai yra susiję su emocijomis, kartais jie išprovokuojami išorinių dirgiklių, pvz. alkis, nuovargis, o kartais atsitinka ir be jų. Vaikų jaučiamas nepasitenkinimas, nusivylimas, pyktis ir pan., tampa labai stiprūs ir pasireiškia skirtingomis reakcijomis, pvz. priešinimusi, atsikalbinėjimu, zirzimu, rėkimu ir pan.

Turbūt kiekvienas savo vaikų kasdienybėje atrastume tokių emocijų proveržių (tikėtina, kad atrastume tokių proveržių ir savo elgesyje 😉 ). Dažnai tai mus erzina. Pagaunu save, kad visų pirma tai erzina todėl, kad tai yra visiškai priešinga mano to meto lūkesčiams. Antras dalykas – nežinau (pamirštu!), kaip elgtis tokiose situacijose. O jos dažnai nutinka pačiu netinkamiausiu metu: kai skubame, kai esame pavargę, kai patys norime sušilti ar atsigerti ir pan. Beje, anksčiau taikyti elgesio modeliai dažnai kažkodėl būtent tuo metu ima ir nesuveikia.

ad3df-img_1513

Tokias situacijas sušvelninti/ įveikti/ išspręsti gali padėti:

  1. Atsitraukimas ir pabandymas save įsivaizduoti vaiko vietoje. Jei vaikas verkšlena ištroškęs ir tempia mus namo iš smagaus pasivaikščiojimo, kuris ką tik prasidėjo, pamąstykime, kaip jausčiausi aš, jei norėčiau gerti, labai norėčiau gerti. Burna džiūsta, gal jau net prieš akis vaidenasi stiklinė vandens… Ar man būtų aktualu žavėtis sprogstančiais medžių pumpurėliais? Turbūt ne. Tad kodėl norime, kad vaikas pamirštų savo troškulį ir mėgautųsi pasivaikščiojimu? Net jei ir ką tik išėjote iš namų. Tai nekeičia visos situacijos esmės.
  2. Informavimas apie naujas situacijas arba situacijas, kuriose žinote, kad vaikas gali elgtis ne taip, kaip norėtumėte. Pavyzdžiui vaikas jautriai reaguoja į nepažįstamus žmones (svarbu atkreipti dėmesį, kad kuo jaunesnis vaikas, tuo daugiau tų nepažįstamųjų yra. Net seniai matyta močiutė jam yra gana svetimas asmuo, todėl neverta tikėtis, kad jis puls jai į glėbį, bučiuosis ir iškart eis dėlioti kartu kaladėlių*). Jūs žinote šią jo elgesio savybę, tad prieš eidami į svečius informuokite vaiką apie tai, kur einate, papasakokite, kas dar bus svečiuose ir kad jūs būsite šalia. Taip pat pasakykite, kokio elgesio iš jo tikitės (pvz. paduosi ranką sveikindamasis su tau pažįstamais žmonėmis, o kitiems paprasčiausiai pasakysi labas) ir kaip esate pasiruošę jam padėti reikalui esant (aš būsiu šalia, jei tau bus nedrąsu, pasakyk ir paimsiu tave už rankos). Beje, reikalui atsiradus būtinai vaikui ir padėkite, kaip žadėjote. Tai suteiks ir jums, ir vaikui pasitikėjimo ir saugumo.
  3. Dirgiklių pašalinimas. Ar esate pastebėję, kad po darželio ar mokyklos kartais ar dažniau vaikas būna sunkiai suvaldomas, irzlus arba jautresnis nei įprastai? Tai normalu. Mes taip pat būname pavargę darbe ir grįžę namo leidžiame sau atsipalaiduoti. Tą daro ir vaikai. Puikiai besielgdami mokykloje ar darželyje, kontroliuodami savo emocijas ir stengdamiesi atitikti tose aplinkose keliamus reikalavimus, vaikai išeikvoja labai daug energijos. Grįžę namo jie atsipalaiduoja, nes tai saugi ir sava aplinka. Todėl daugiausia neigiamų emocijų ir pamatome vakare. O jei mes dar nusprendėme aplankyti draugus po visų dienos darbų… Galim susidurti su labai ryškiu ir sunkiai sukontroliuojamu pasipriešinimu ar agresija.
    Tokiose ir panašiose situacijose padeda dirgiklių pašalinimas, pvz. jei vaikas alkanas arba ištroškęs, suteikti jam to, ko reikia. Puiku yra su savimi turėti šio bei to užkąsti ir vandens. Nepatikėsite, kokius stebuklus gali padaryti sausainis ir gurkšnis vandens!
  4. Įkarštyje nepadeda kalbėjimas. Tačiau padeda švelnus fizinis kontaktas, pvz. apkabinimas, ramūs garsai, buvimas šalia. Vaikas negirdi žodžių, tačiau jaučia mūsų emociją, tad jei esame ramūs ar bent jau sąmoningai susikaupę tuo metu, vaikas gauna pastiprinimą ir nuraminimą.

* Be abejonės yra ir tokių vaikų, kuriems naujos situacijos nėra kažkas tokio. Tik čia mes kalbame ne apie tokius drąsuolius. Kitas svarbus aspektas, kad tam tikros reakcijos gali kisti ir visą laiką vaikas ramiai priėmęs svetimus vieną dieną gali imti jų bijoti, gėdytis ir pan. Visi šie dalykai tikrai turi savą priežastį, todėl būtina atsižvelgti į vaikų raidos ypatumus, taip pat nesumenkinti vaiko patiriamo jausmo.

07a09-img_7829

Ko vaikui tuo metu labiausiai reikia?

Man atrodo, kad ne naujiena, jog jei vaikas rėkia ir sklaidosi rankom ir kojom reikalaudamas dar vieno saldainio arba animacinio filmuko, visaip kaip priešinasi sakydamas, kad neis miegoti, nes dar nepavargo, nebūtinai yra taip, kaip jis sako ir nebūtinai saldainis yra tai, ko jam iš tiesų reikia. Dažniausiai viskas daug paprasčiau ir tuo pačiu sudėtingiau…

Pykčių prieuolių metu vaikams reikia:

  • Pagalbos pašalinant tam tikrus išorinius dirgiklius (vaizdai/ įspūdžiai, nuovargis, alkis ir t. t.), kurių jie patys negali ar negeba pašalinti. Patraukti vaiką iš erzinančios, dirginančios aplinkos, pamaitinti, nurengti megztuką ir pan. 
  • Ramaus tėčio ar mamos – taip, tai sunku padaryti. Taip, tam reikia turbūt ne kartą išeiti iš savęs, o po to susiimti. Reikia sąmoningumo. Taip, yra būdų nusiraminti ir juos randa tik tie, kurie ieško. (turbūt bus dar vienas įrašas)
    Beje, prisiminkime, kad tokie priepuoliai, tai gamtos sukurta priemonė vaikams nuleisti garą. Juk tiek visko nutinka, tiek visko prisikaupia… Brolis apdraskė, darželio draugas turi gražesnę mašinytę ir t.t. Kaip mums, taip ir jiems, reikia būdo iškrauti susikaupusią neigiamą energiją. Kai pradėjau žiūrėti iš šios pozicijos, daug dažniau pavyksta nereaguoti asmeniškai, a la jis čia specialiai ardosi, kad mane iš kantrybės išvestų. Nes jis tikrai ne specialiai.
  • Išklausymo – vaikai pyksta, kai mes jų negirdime, nesuprantame, užsispiriame ties savo tiesa. Jie nori būti išklausyti ir audrai nurimus galima ir būtina tą padaryti. Paklausti, kas nutiko, kaip jauteisi, kaip dabar jautiesi, ką galime kitąkart daryti kitaip ir pan. Tai padeda atstatyti santykį po audros.
  • Reikia erdvės išsiverkti. Taip pat, kad būtume šalia. Stresas ir pyktis išbėga upeliais ir, atrodo, kad viskas nušvinta kitom spalvom. Verkti vienam savo kambaryje nėra smagu nei gera, tačiau verkti, kai tėtis ar mama tave apkabina, yra palengvėjimas. Mes patys kartais norime padaryti viską, kad tik vaikas kuo greičiau nustotų verkti. Tačiau net neįtariame, kad tas VISKAS yra būti šalia. Nereikia patarimų, sprendimų, moralų… Pakanka būti šalia, kad mūsų mylimas žmogutis išlietų susikaupusią emociją. Arba kita situacija – mes užbrėžėme griežtą ribą, tai išprovokavo pyktį, ašaras. Laikydamiesi taisyklių, ribų ir mokydami vaikus taip pat jų laikytis kartais turime susidurti ir priimti pasipriešinimo reakcijas. Tačiau kaip jas priimame, mus arba nutolina nuo vaikų, arba priešingai, suartina. Taigi, užbrėžėm ribą, pasakėm NE, bet esam šalia, leidžiam pasipriešinimo emocijai išsiveržti, ją priimam. O riba ir lieka toje pačioje vietoje.
  • Reikia galimybės pasisakyti. Mūsų mažėlis labai supyksta, kai kas nors vyksta ne taip, kaip jam norisi. Tada jis ima kalbėti greitakalbe ir tuo pačiu atrodo, kad namuose siautėja viesulas: daiktai ir drabužiai lekia į šalis… Būna, pavyksta jį sustabdyti ir pagauti jo žvilgsnį – tada prašom pasakyti, ko jis nori. Pasijutęs išgirstas staiga grįžta mūsų pūkuotas meilutis. Lyg burtų lazdele mostelėjus. 
  • Galimybės suprasti, kas įvyko – čia galimybė tėvams parodyti, kad vaikas iš tiesų rūpi. Visi žinome, kad moralai negelbėja, tik mes jaučiamės pasisakę tam tikra tema. O jei kartu su vaiku, kai audra nurimsta, imtumės analizuoti, kas gi čia įvyko? Jei vaikas jau geba kalbėti ir įvardinti emocijas, tai puiki galimybė žengti žingsnį tolyn į savęs pažinimą ir emocijų valdymą. Jei jam dar sunku įsivardinti dalykus, tėvai užveda ant kelio
  • Taip pat reikia ribų. Gali skambėti keistai, ypač, jei ribų brėžimas ir sukėlė audrą. Visgi vaikams reikia ribų. Ir jos turi visuomet būti tos pačios. Negali būti dvigubų standartų. Jei jau netoleruojame mušimosi, tai ir supykus muštis negalima. Kartais gali tekti stipriai apkabinti vaiką ir išnešti į kitą kambarį, atskirti nuo kitų vaikų ar suaugusiųjų. Tačiau tai svarbu ne tik mums, bet ir pačiam vaikui. Ribos ir jų laikymasis suteikia tam tikrą saugumo jausmą, o taip pat ir supratimą, kad nepaisant to, kaip aš jaučiuosi dabar, negaliu elgtis netinkamai. 

Man labai į šią temą tinkamas pasirodė filmukas apie empatiją: 
Brene Brown on Empathy

Anksčiau esu rašiusi apie kūrybingus pykčio išvėdinimo būdus.
Kiti skaitiniai šia tema, kuriais remtasi rašant šį tekstą: 

Advertisements

2 thoughts on “Vaikų pyktis. Ko tuomet vaikams reikia labiausiai

  1. Atgalinis pranešimas: 1! – SuVaikais

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s