Kaip kartais išduodame vaiką to net nepajusdami

Kas iš mūsų, auginančių vaikus, nėra susidūrę su tetomis ar dėdėmis, kurie nori pamokyti mus arba mūsų vaikus? Man atrodo, kad vienoje ar kitoje situacijoje, bent vieną ar net kelis kartus esame patyrę tą keistą jausmą, kai lyg ir gėda, bet kaip ir nėra dėl ko. O tuo pačiu kažkaip graudu ir liūdna, kad neatstovėjome savo pozicijos, kad palikome vaiką vieną…

Štai, mes esam sykį mišiose gavę pastabą, kad vaikai privalo stovėti prie tėvų. Mūsų vaikai tuo metu vaikščiojo ratais aplink mus. O jie PRIVALO STOVĖTI. Aš buvau linkusi paprasčiausiai pasišypsoti ir paleisti tą mokytoją. O vyras paklausė, kas taip sako. Moteris ėmė aiškinti, kad taip yra parašyta. Tada vyras vėl mandagiai paklausė, kur taip parašyta. Moteris nesugebėjo jam atsakyti ir nuėjo sau… Tiek to visažiniškumo ir tebuvo.

O dabar siūlau stipresnį tekstą apie tokias štai išdavystes, kai paliekame vaikus besišypsodami ir nuleidę galvas tokiems visažiniams, kurie, tiesą sakant, nėra jau tokie visažiniai ar teisuoliai… Teksto autorė Vera Dorofeeva. Man šis tekstas taip suskambėjo, kad tiesiog negalėjau jo neišversti 🙂

children-310223
Paveikslėlis: workouttrends.com

Apie savo vaikų išdavystę. Menką. Buitinę…

Aš labai gerbiu tėvus, kurie susidūrimuose su išoriniu pasauliu stoja į vaikų pusę. Aš taip pat taip noriu. Bet aš nemoku.

Štai, einam su vaiku pasivaikščioti. Parke. Ir jis dėl kažkokios tai priežasties garsiai juokiasi. Garsiai. Juokiasi. Na, džiaugiasi, juk mes parke. Aplink nėra vaikų miegančių vežimėliuose (visad viena akim stebiu aplinką). Žodžiu, mums linksma, o linksmo juoko pro sukąstus dantis juk nebūna.

Ir štai priešais ateina pagyvenęs Krokodilas, jis iš kepyklėlės į vaistinę pro parką keliauja. Ir Krokodilas sako: „Berniuk, ko čia taip garsiai rėki? Aplink juk žmonės vaikšto ir tu ne zoologijos sode, kokie neišauklėti dabar vaikai?“. O aš? Ką aš? Aš iškart: Lioga, tikrai, nerėkauk taip. Štai, žmonės, atsiprašau, krokodilai, gąsdinasi“.

Tfu. Man po to taip gėda. Kaskart jaučiuosi menka baile ir išdavike, o nieko su savim padaryti negaliu. Lygiai po minutės aš jau žinau, kaip ir ką reikėjo atsakyti, kad būtų ir mandagu, ir vaikas suprastų, kad esu jo pusėje. Bet tai ne. Suveikia kažkoks senas scenarijus ir aš nuolankiai sakau: „Atsiprašau, mes daugiau taip nedarysim“. Ko nedarysim? Daugiau nesijuoksim ir nesidžiaugsim be krokodiliško leidimo?

Čia kažkada prieš Naujuosius su vienu bičiuliu važiavom apsipirkti ir pasiėmėm Liogą. Jam tada buvo penkeri. Ir štai mes prekybos centre, maisto kiekis vežimuose jau keliskart viršija būsimų valgytojų skaičių, bet vis tiek mums negana. Stojam į eilę prie mėsos prekystalio.

Lioga bėginėja pirmyn atgal. Labai normaliai bėginėja. Pribėga prie akvariumo su vėžiais, po to prie manęs: ?Mama! Ten gyvi vėžiai!“ Po to prie grindų plovimo mašinos ir vėl prie manęs: „Mama! Aš irgi tokios mašinos noriu! Ar dar spėsiu įrašyti ją į laišką Kalėdų seneliui? Nespėsiu? Tada tu įrašyk į savąjį! Tau tos mašinos labiau reikia!“ Ir vėl kažkur bėga. Jis užsiėmęs: pažindinasi su realybe, pakylėtai, pozityviai. Bet po kurio laiko, kai jis vėl grįžta (jau kokį ketvirtą sykį), maždaug penkiasdešimties metų moteris, stovinti priešais mus eilėje, staiga įsakmiu tonu sako: „Berniuk! Kodėl tu čia chuliganauji?“

Lioga sustoja ir nesuprasdamas žiūri į ją, o po to į mane. Aš jau… Vidujai jau jį išdaviau, galvoje skamba frazė: „Taip, Lioga, gana, matai, trukdai, stok čia ramiai“, – kai staiga girdžiu skardų bičiulio balsą:

– Kaip tai kodėl chuliganina? Tai mes jo paprašėm. Jis per daug geras vaikas ir dėl sklandžios raidos jam reikalinga chuliganinti 15 minučių per dieną. Olegai, eik, eik! Negaišk laiko, tau dar liko visos 8 su puse minutės.

Lioga kvatojasi, nubėga, ir po akimirkos visiškai patenkintas jis padeda tetai su prijuoste sverti obuolius.

Aš taip nemoku. Velniava, kodėl aš taip nemoku? Turbūt teks šiems Naujiesiems metams prašyti Kalėdų senio, kad padovanotų man štai tokį gebėjimą. Kad visada visada būčiau vaiko pusėje. 

Autorius: Vera Dorofeeva
Parengta pagal: www.vospitaj.com/blog/pro-predatelstvo-svoikh-detejj-melkoe-bytovoe/

Reklama

Vienas atsakymas į “Kaip kartais išduodame vaiką to net nepajusdami”

  1. Atgalinis pranešimas: 1! – SuVaikais

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s