Laikas su vaiku, kai jo dar nesimato

Tinklaraštį pradėjau rašyti, kai mūsų Mažėliui buvo šiek tiek virš metų. Iki to laiko buvo visokių veiklos bandymų ir atradimų namuose su vaiku, o vėliau su dviem. Iki pradedant rašyti tinklaraštį veiklos vyko, fotografavau ir pasidalindavau su mamomis tai šen, tai ten, arba pasidžiaugdavau ir pasidėdavau į stalčių. O kai dar nebuvo vaikų…

5fa2a8417a807b3878c2e180986316b4
nuotrauka imgur

Kai tik pradėjome lauktis, be įvairių organizmo pokyčių ir didžiulio džiaugsmingo jaudulio gyvenime atsirado iki tol nebuvęs ritmas. Vienu laiku eidavome gultis, visuomet panašiu metu pradėjome valgyti, vienu laiku keldavomės, beje, gana anksti, nes dienos buvo gaila pramiegojimui. Ritmą pasirinkome neatsitiktinai. Norėjom jo ir anksčiau, o čia buvo puiki proga pradėti kažką naujo. Vakarais pradėjome skaityti pasakas. Taip, taip, skaitėme pasakas pilvelyje gyvenančiam Kažkam, kad jis girdėtų mus, kad mėgautųsi mūsų jam skiriamu laiku ir įsijaustų į mūsų ritmą. Juk ne paslaptis, kad kūdikiai pilvelyje mus girdi (maždaug nuo penkto mėn.) ir geba atpažinti mamos balsą bei išskirti jį iš kitų balsų. Klausydamiesi ir girdėdami, kūdikiai su mumis mezga santykį. Todėl pasakos, prasidėję prieš daugiau nei penkis metus, tęsiasi iki šiol. Ir panašu, kad dar ilgai mūsų namuose jos netils.

Klausiausi muzikos. Ilgą laiką kankinausi ir graužiausi, kad man nelimpa tas puikusis Mocartas. Visi žino apie teigiamą garsiojo kompozitoriaus muzikos poveikį prenatalinėje stadijoje! O man nelimpa, mane erzina… Po kurio laiko pasidomėjusi, pasiskaičiusi šen ten nusprendžiau, kad tai, kas teikia malonumą man, teikia džiaugsmą ir vaikučiui. Taigi klausiausi to, kas man tuo metu patiko. O patiko labai skirtingai. Nuo sunkaus roko iki Vivaldžio. Dažnai pagal nuotaiką, dažnai, kaip ir maistas – pagal kažkokį keistą, mistišką, man nesuvokiamų jėgų užsakymą… Vidurnaktį bananų ir pusryčiams Korn su naujausiais hitais. Žodžiu, nėštumas yra nuostabus tuo nenuspėjamumu, kurį pateikia. Atrandi apie save, o gal apie kitą, o greičiausiai apie šią trumaplaikę simbiozės ryšiais susijusią 2in1 būtybę, kuri nei aš, nei tu, o kažkas visai kita ir ne(at)pažįstama.

Mane pykino. Atradau, kad kai pavalgau abu tampam sotūs, patenkinti ir to negero jausmo nelieka. Tiesa, antruoju atveju valgymas nepadėdavo. Padėdavo kažko konkretaus valgymas, pvz. marinuotų agurkėlių (kad ir kaip tai holivudiškai skambėtų). Ir tas baisus jausmas, kai negali gerti vandens… nes tiesiog negali. Per antrąjį nėštumą gėriau tik šiltą vandenį su citrina ir cukrumi. O gerdama kalbėdavau mažyliui, kad jis žino, kas yra sveika ir naudinga. Juk žiemą vitaminas C taip reikalingas 😉

Taigi kalbėdavomės su pilveliais, o tiksliau, su vaikais pilvelyje. Aš kartais mintyse, kartais balsu. Vyras pasibelsdavo ir kalbindavo grįžęs po darbo. Buvo nuostabiųjų momentų, kai pabaksnoji ir pabaksnoja atgal. Į tą pačią vietą. Lyg atsakydamas į pasisveikinimą, lyg džiaugdamasis bendravimu. Vyresnėliui rašiau dienoraštį apie jo laukimą ir visa, kas mus supa, iš ko susideda mūsų gyvenimas. Mažėliui sukūriau ilgą laišką ta pačia tema. Net jei tie raštai jų ir nepasieks, tuo metu tai buvo laikas jiems. Tai buvo mano pokalbis su jais.

Kalbėjomės ir tada, kai ruošiau drabužėlius, kai pertvarkėm kambarį, paklojom lovytę. Viską pasakojau, kad mažasis žinotų, kaip jo laukiam. O kai jau vyresnėlis paaugo ir ruošėmės mažėlio gimimui, pasakojau jam, kodėl svarbu kalbėtis ir viską pasakoti broliui pilvelyje. Taip pat buvo puiki proga jam papasakoti, kad lyiai taip pat ir su juo kalbėjomės, kai jo laukėme. Tokiu būdu ir vyresnėlis įsitraukė į tą pokalbį su pilvelyje gyvenančiu broliu.

Tikiu, kad megzti santykį su vaiku pradedame tada, kai pradedame jo laukti, kai jis yra dar toks mažas, kad dar niekam net įtarimų nekyla, jog jis yra. Tiems, kas nerimauja dėl liūdnų minčių, abejonių, rūpesčių…, kad jie nepakenktų mažyliui ir pan. tegaliu pasakyti, kad mes negalime vaikų apsaugoti nuo viso pasaulio, tačiau galime daryti tai, ką šiuo metu galime. Pvz. kartą per dieną siųsti teigiamų minčių savo mažajam arba ištaikius minutę pasiklausyti mėgstamos dainos. Net maži žingsneliai ir darbeliai, mintys ir minčių trupinėliai yra dar vienas žingsnis pirmyn į didžiają draugystę. Ir geriau tą žingsnį žengti, net jei jis ir visai mažutis, nei nežengti jo visai.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s