Pažintis (tai pasakojimas, kuris galbūt turės tęsinį)

Op! Čia tai bent dalykai! Ir kas galėjo pamanyti, kad paprasčiausiame miške, kur auga medžiai, samanos ir grybai, viskas taip… neįprasta, mįslinga ir net šiek tiek šiurpu? Foksas ir Lisas, du lapiukai, įkvėpė sakų kvapo ir drėgmės pritvinkusio oro ir drąsiai žengė pirmyn: visu savo oranžiniu kailiu jie jautė, kad nuotykiai prasideda. Ilgai laukti nereikėjo: visai šalia, krūmuose, sušlamėjo kažkas nematomas, liuoktelėjo aukštyn ir dingo. Lapiukai tik pajuto ant galvų besileidžiantį tinklą. Kažkur pušų viršūnėse pasigirdo tylus kikenimas. Surimtėjęs nepažįstamasis paklausė:
              Kas esat, iš kur ir į kur keliaujat?
Kai esi spąstuose, tenka sakyti viską, kaip yra.
              Mes esame iš Nuotykijos Jūros Pievų*.
Nepažįstamasis šyptelėjo:
              Prekeiviai? Nuotykių ieškotojai?
              Galima pavadinti taip ir kitaip… – Pradėjo Lisas. – Esame pasakotojai. Jūros Pievose yra daug saulės, smėlio ir žolės, bet mūsų žemių gyventojai nėra matę kalnų upių ir nėra girdėję apie Giriose rytais žolę nuprausiančią rasą.
              O dar kokie magiški Girių miestai! – įsiterpė Foksas. – Mes norime patys pamatyti, užrašyti ir papasakoti kitiems.
Paveikslėlio šaltinis: pinterest
Laukinukas žinojo, kaip gali būti sudėtinga keliauti Giria. Išnarpliojęs keliautojus iš tinklo, prisėdo čia pat ant samanų kilimo ir pradėjo pasakoti apie gyvenimą Upės Girioje. Apie pakabinamus tiltus, kurie jungia miestus, ir apie paslaptingą, sunkiai įmenamą gamtos ženklų kalbą. Pasakotojai klausėsi susižavėję. Tai buvo taip neįprasta – tikrų tikriausias nuotykis!
Bet jiems rūpėjo ir pats paslaptingasis pasakotojas. Paaiškėjo, kad šis Lapiukas vardu Renardas. Jo gimtinė ir jam pačiam nežinoma, tačiau kiek save atsimena, gyveno Girioje. Tai vienoje, tai kitoje. Bet visuomet Girioje. Tik čia jis jaučiasi laisvas ir laimingas.
              Medžių viršūnėse tupėti smagiausia, nes tuomet niekas netrukdo stebėti saulėlydžių. Arba saulėtekių. Vakarais paukščiai savo istorijas niūniuoja tyliau, kad neišbaidytų žvaigždžių. Visi juk žinom, kokia panelė žvaigždė būna nedrąsi: pagauna norą ir, blykstelėjusi žvilgsniu, sprunka.
              Tu pažįsti žvaigždę? – nusistebėjo keliauninkai.
              O kaipgi! Ir ne vieną! Čia jų netrūksta. Kaip ir paslapčių… – pamerkė akį Renardas.
Jis buvo teisus, paslapčių miške tikrai buvo daug.
Stryktelėjęs, Renardas paėmė kankorėžį, krimstelėjo pušies spyglio, pakėlė galvą ir pauodė orą – greitai lis, tarė – turime rasti kur pernakvoti. Netoliese žinau apleistą pilį, bet turime paskubėti.
Pakeleiviai pakilo eiti. Lisas Foksui tyliai sumurmėjo į ausį:
              Iš kur jis žino, kad lis?
              Arba turi mokėti gamtos ženklų kalbą, arba šiek tiek palaukit ir patirsit savu kailiu, – nusišypsojo Renardas.
   

 

* Nuotykija – stebuklų ir nuotykių šalis. Ji padalinta į penkias žemes (žr. žemėlapį). Yra keturios girios: Saulės, Marių, Upės ir Šaltinių. Girios pilnos žolės, medžių, žvėrių, paukščių ir nenuspėjamų nuotykių. Jūros Pievos – lygumų, smėlio ir civilizacijos žemė.

 

Kiekviena žemė gausi miestų, kiekvienas jų saugoja paslaptį.
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s