Vaidmenų žaidimai

Vaidmenų žaidimai ne tik lavina vaikų intelektualinius gebėjimus, bet ir stiprina jų socialinius įgūdžius, užima svarbią vietą  vaizduotės ir kūrybingumo ugdymo srityse. Taip pat šie žaidimai yra vienas iš būdų „išžaisti“ realaus gyvenimo įvykius ir situacijas. Ne paslaptis, vaikai yra labai imlūs aplinkos veiksniams, naujoms patirtims ir įvykiams, todėl į dirgiklius reaguoja jautriau nei suaugusieji. Bet taip pat jie turi ir savų būdų visas tas patirtis įsisavinti.
Atsimenu, mūsų vyresnėlis trečiais-ketvirtais gyvenimo metais labai taikydavo tą gyvenimiškų situacijų žaidimą. Pvz. važiavome į vestuves, ruošėmės, puošėmės, nuvykom, sveikinom, dalyvavom. Grįžę aptarėm ir gyvenom toliau, o jis daugiau nei pusę metų vis grįždavo prie žaidimo „vestuvės“. Labai suprantu tą poreikį suprasti ir savaip apdoroti tą gana greitai sukauptą vestuvinę patirtį, kuri akimirksniu ir baigėsi: daug nepažįstamų žmonių, daug kalbų, dėmesio, šurmulio ir džiugesio. O po to vėl įprasta rutina. Kur dėtis su visu patirtu? Ypač, kai žodžių dar ne taip daug, o ir suprasti, kas įvyko ir kas pasiliko, gana sudėtinga…
 
Pats žaidimas – kūrybinis procesas, sąlygojamas laisvos, savanoriškos vaiko veiklos. Jis iškyla kaip laisva erdvė, kurioje atsiskleidžia nevaržoma, spontaniška vaiko prigimtis, mąstymas, vaizduotė.[1]
Tai vaikui paklūstanti erdvė ir laikas, nes tik nuo jo priklauso, kokia linkme  žaidimas pakryps, kur nuves, kada prasidės, o kada baigsis. Vaikas yra viso veiksmo šeimininkas. Daugelyje literatūros šaltinių pabrėžiama, kad suaugusiems atrodo, kad žaidimas yra maloni ir tik maloni veikla, tačiau taip nėra. Nes žaidimų metu vaikai patiria ir įvairių iššūkių, sugalvoja kliūčių ir jas įveikia. Kartais žaidimas ir jame glūdinčios situacijos gali būti ir labai sudėtingi.
Vaidmenų žaidimai yra dalis visų žaidimų, kuomet įsivaizduojami ir kuriami personažai, persirenginėjama, režisuojamos situacijos. Žaisdami vaikai geriau supranta jausmų ir elgesio tarpusavio ryšį, įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, lavina gebėjimą bendrauti, veikti sociume, įsisąmonina tam tikras taisykles, visuomenės normas, vertybes.
Tai tokie žaidimai, kai vaikai įsijaučia į pasirinktą vaidmenį, kuria situacijas, kurių pagrindas realus gyvenimas arba filmuose matytos, pasakose girdėtos situacijos, kurios vaikams kažkuo įstrigę, svarbios, įdomios. Kaip jau minėjau, tai ne tik žaidimas, bet ir būdas reflektuoti patirtį.
 
Kelios svarbios mintys apie vaidmenų žaidimus:
    • Kadangi žaidimas – vaiko pasirinkimas ir atsakomybė, tai tėvai, jei kviečiami, turėtų paklusti vaiko sukurtoms taisyklėms, neprimesti savo įsivaizdavimų ir atlikti jiems paskirtą vaidmenį. Aš dažnai būnu mamaarba karalienė arba paštininkas, kurio darbas rašyti, ką jis rašo (tuo metu greičiausiai rašau kokį tekstą tinklaraščiui arba kitiems internetams) ir kartais perskaityti ir išsiųsti gaunamus laiškus.
    • BET tėvai gali užduoti klausimus, inicijuoti diskusijas. Žaidimo forma yra labai paranki kalbėtis įvairiomis rūpimomis temomis, o taip pat ir pažinti, kaip vaikas mąsto, kas jam svarbu. Juk žaisdami namus ar kiną ar parduotuvę išgyvename gyvenimiškas situacijas ir jose kyla įvairių netikėtumų ir siurprizų.
    • Kartais vaikams reikia kažko, kas būtų pasirinkto personažo atributas, tai gali būti karūna karaliui ar princesei, skraistė, ilga suknelė, kardas riteriui, prijuostė virėjai ar žiūronas piratui. Tokias smulkmenėles vyresni geba pasidaryti patys, mažesniems į pagalbą ateina suaugę arba vyresni broliai ar sesės. Esu parinkusi idėjų tokiems žaidimams paįvairinti ir paryškinti, tad užsukite į Pinterest albumą Vaidmenų žaidimai.
    • Tačiau vaidmenų žaidimai, mano nuomone, neturi būti apkrauti detalėmis. Vaikai patys turi susirinkti jiems reikalingą inventorių. Nepasitikiu ir nelabai tikiu jau paruoštais gydytojo ar policininkų rinkinukais, nes gatavi rinkiniai riboja vaiko vaizduotę.  Kodėl? Turėti virtuvės indų komplektėlį yra labai gerai, tuomet lieka sveiki mūsų indai, tačiau, jei vaikas turės visus įmanomus dalykėlius susijusius su virtuve, net plastikinius maisto produktus, nebebus reikalo ieškoti, galvoti, kažką sukurti pačiam. Žodžiu, viskam turi būti saikas.
    • Įdomu tai, kad vaidmenų žaidimai ne tik padeda reflektuoti įgytą patirtį, bet ir įkvepia vaikus išbandyti save naujuose, kitokiuose amplua. Kadangi tai tik žaidimas, vaikai išdrįsta prisiimti sau vaidmenį to, kuriuo jie nėra, bet norėtų būti. Taip jie eksperimentuoja, išbando savo jėgas, patikrina įsivaizdavimus ir prisiima riziką, kurios gal gyvenime ir nemėgintų. Tai saugus ir malonus būdas kaupti skirtingą patirtį.
    • Ar po žaidimų vaikai palieka viską ir lekia veikti kitų veiklų? Jei Jūsų namuose kažkaip neatsirado įpročio susitvarkyti po žaidimo/ darbo ir tai Jums netrukdo, tuomet viskas gerai. Bet jei norėtųsi tvarkos, pabandykite išnaudoti tam žaidimą:Gali būti, kad susitvarkyti po žaidimo – taisyklė (rutinos dalis) ir jos laikomasi be išimčių.Gali būti, kad tėvai tvarkosi kartu su vaikais. Man labai patiko tvarkymosi-klausymosi žaidimas “Padaryk tris dalykus”, kurį plačiau aprašiau įraše apie veiklas klausymosi įgūdžių lavinimui.Bet kuriuo atveju, vaikas, susitvarkydamas po žaidimo taip pat mokosi prisiimti atsakomybę, vykdyti įsipareigojimus, dalyvauti bendros tvarkos palaikyme.
    • Jei jau pradėjau kalbėti apie mokymąsi, tai vaidmenų žaidimai gali turėti ir tokių mokymosi elementų kaip rašymas, skaitymas, skaičiavimas. Pakanka palikti matomoje vietoje pieštuką ir popieriaus ar bloknotą (mūsų vyresnėlis labai mėgsta įvairius „sąskaitų“ žurnalus ir užrašų knygeles) ir žaidimo metu jie bus panaudoti pagal paskirtį. Tai gali būti laiškai, čekiai, sąskaitos, memuarai ar žemėlapiai ir sudėtingi matematiniai lobio skaičiavimai.
      Beje, linksma istorija apie memuarus – gulėjome ligoninėje (ši istorija nebuvo linksma), vyresnėlis pasiėmęs sąsiuvinį ėmė kažką rašyti savo raštu. Klausiame, ką rašo. Jis atsako – atsiminimus.Viskas suprantama, ligoninė, priimamasis, gydytojai… Po kurio laiko, kai jau sveiki vaikštinėjome kieme, o jis ėmė kažką braižyti pagaliuku smėlyje klausiu ar rašo atsiminimus, o jis nustebęs pakelia galvą – ką tu, čia apskritimas. Trimečiai nuostabūs ir  nenuspėjami!
  •  Dar vienas svarbus momentas, kurį norisi paminėti – tai kalba. Žaidžiant vaidmenų žaidimus lavėja kalbiniai įgūdžiai. Vaikas ne tik sąveikauja su kitais, bet ir turi susikalbėti, paaiškinti, apginti, pagrįsti savo nuomonę, galų gale paprasčiausiai pilnavertiškai dalyvauti žaidime.
Indėno kostiumas kalėdoms. Galvos juosta buvo naudojama ilgą laiką po to.

Dar nieko nesakiau apie vaikų amžių. Žaidimas savaime svarbus nuo pat gimimo iki gyvenimo pabaigos. Kūdikėliai žaidinami įvairiais katu-katu-katutes, vyresni imasi dėlioti kaladėlių ir kalbėtis su meškučiais, maždaug trejų-ketverių metukų vaikai pradeda vaidmenų žaidimus, kurie įsibėgėja 5-6 m. Vėliau, mokykliniame amžiuje žaidimus keičia mokymasis, tačiau tradicija šeimoje žaisti kartu su vaikais, žaisti stalo, lauko žaidimus yra itin svarbi ir ją verta puoselėti dėl patiriamo bendrumo jausmo ir pasimėgavimo.

Žaidime glūdi visi įgūdžiai ir gebėjimai, reikalingi tolesniam vaiko gyvenimui [2], todėl linkiu atrasti mėgstamus žaidimus ir juos žaisti, tobulinti, kurti ir tuo mėgautis!
 
Besidomintiems ir norintiems plačiau pasiskaityti labai rekomenduoju lietuviškus straipsnius apie žaidimą: 
 

Literatūra, kuria remtasi rengiant straipsnį: 
  1. Role play in early years 
  2. Role playing and child learming 
  3. The importance of role play 

Advertisements

5 thoughts on “Vaidmenų žaidimai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s