Kaip mes skaitom Kakės Makės enciklopediją – Mažėlis

Štai, vyresnėlis nuo pusės metų vartydavo knygeles, nagrinėdavo paveikslėlius, mėgdavo, kai pasakoju, kas pavaizduota ir pan. Gana anksti susikaupdavo ir išklausydavo skaitomas istorijas ir prašydavo dar. Gal antrųjų vaikų tokia lemtis, praleisti kai kuriuos kūdikystės elementus, nes vis norisi pasivyti vyresnį, vis norisi su juo turėti kuo daugiau bendrumų… nežinau. Mūsų mažėlis toks. Jis nesidomėjo kūdikėlių žaislais, nes įdomu buvo lakstantis aplink brolis ir jo burzgimas, kai stumdo mašinėles, o vakarinis ritualas išsirinkti knygelę, kurią skaitysim, dėmesį patraukė ne dėl knygelių, o dėl brolio, kuris svarsto ir vis neapsisprendžia, kuri gi šįvakar istorija jam labiausiai reikalinga. Visgi atėjo laikas ir mažėliui pamėgti knygeles. Kur jam dėtis, kai visa šeima nosis į jas sukišusi?

Viena iš ryškiausių knygų savo poveikiu – Kakės Makės enciklopedija. Kažkaip net nemaniau jos skaityti su mažėliu – ach tas mamos trumparegiškumas! Gerai, kad vaikas savarankiškas. Išsitraukė iš lentynos ir pasakė – Ma Ka.
Nori? Skaitysim.

Ši knygelė įdomi savo turiniu vyresniems, o paveikslėlių gausa ir įvairove patraukia ir mažylius. Dar vienas pliusas tas, kad yra daug paveikslėlių iš kiekvieno mūsų kasdienybės. Mažyliams tai artimiausia ir labiausiai įprasta aplinka, kurią jie su džiaugsmu atpažįsta knygoje. Baksnoja pirštukais ir vardina, klausia, džiūgauja.
Taigi dabar yra kelios temos, kurios mūsų mažėliui pačios pačiausios. Būtina surasti liūtą ir suriaumoti, būtina apžvelgti visus piešinėlius apie sveiką gyvenimą (maudosi, wc, geria arbatą) ir būtina panagrinėti ir suprasti emocijų paletę. 
Žinokit, nuoširdžiai sakau, nemaniau, kad emocijų atvaizdavimas bus toks paveikus. Vieną vakarą, kol brolis valėsi dantis ir rengėsi pižamą, mes atradom berniuką, kuris piktas. Toks susiraukęs visas, rankos sukryžiuotos ant krūtinės. Baksteliu pirštu ir sakau – piktas. Po to, kaip atsvarą tam vaizdeliui, rodau besijuokiančią mergaitę ir sakau – linksma, cha, cha! Mažėlis nekreipia dėmesio į mergaitę ir vėl bakst į berniuką – pi. Piktas, taip, o mergaitė – linksma. Jis susiraukia ir sako – pi. Gerai, suprantu, kad linksmumas jo nedomina. Vaikas tiek žiūrėjo į tą piktą berniuką, kad ir pats supyko. Taip juokinga, kai piktas sūnelis net koja mojuoja rodydamas, koks piktas.
Tą piktumą nagrinėjom kelis vakarus iš eilės, o mano bandymai parodyti kitą pusę, t.y. linksmą, besijuokiančią mergaitę, ėjo vėjais. Dar vienas vakaras, mažėlis rodo į piktą berniuką ir susiraukia, o po to bakst į mergaitę ir klausiamai žiūri į mane. Mh… Linksma mergaitė – cha, cha! Pabandžiau darkart pristatyti linksmąją gyvenimo pusę. Jis nusišypso ir pakartoja cha, cha! Pagaliau atėjo laikas ir linksmai mergaitei! 
 
Moralas paprastas – viskam ateina savas laikas. VISKAM.
 
Su vyresnėliu enciklopediją skaitom kitaip (norėjau parašyti rimčiau, betgi viskas vyksta taip rimtai, kaip tik gali būti). Apie tai kituose įrašuose:
Apie muzikos instrumentus

Apie transporto priemones 

Reklama

Vienas atsakymas į “Kaip mes skaitom Kakės Makės enciklopediją – Mažėlis”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s