Keliaujam su vaikais. Ginučiai

 Antrasis įrašas apie keliones su vaikais po Ignalinos kraštą – Ginučiai. Pradėkime nuo to, kad važiuosite į ten nuo Ignalinos ir pakeliui bus daug ežeriukų, kurių vardų visų net negaliu išvardinti. Trainiškyje nepasididžiuokite ir sustokite prie šimtamečio, o tiksliau, kelių šimtų (apie 800) metų senumo, ąžuolo.
Trainiškio ąžuolas*

Šis ąžuolas mena pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventų ąžuolų giraitės.*

Visai prie pat Ginučių, sekdami nuoroda Bitininkystės muziejus, sukite link Stripeikių. Čia irgi bus ir kur kojas pamankštinti, ir kur sukrimsti atsivežtą sumuštinį. Tiesa, seniau galima būdavo nusipirkti medaus ir sūrio. Pernai muziejus buvo uždarytas rekonstrukcijai, tad kaip bus šiemet – nuvažiuosim, pamatysim. 
Kas įdomaus tame muziejuje? Senoviniai aviliai, skulptūros, bičių gyvenimas iš arti – vienas avilys su stikline sienele, tad galima pamatyti, kaip bitės darbuojasi, kaip suneštas medutis saugiai padėtas. Yra sūpynės, kalneliai ir pakalnės, upeliukas – gana didelė erdvė po atviru dangumi – vaikams to tik ir tereikia, kad pasijustų laisvi ir linksmi. Ir keli nameliukai su ekspozicijomis, su senoviniais rakandais ir pan. Viskas susiję su bitininkyste, bitėmis, medumi… Įėjimas kainuodavo kelis litus. Lankymosi laikas neribojamas, tad kiek būnasi, tiek būni.
Senovinės bitininkystės muziejus.
O po to traukiam jau į Ginučius. Beveik visuomet pasitinka gulbės. Vandens malūnas – 19 a. technikos paminklas. Viduje esanti ekspozicija pasakoja apie duonos kelią. Ikimokyklinukams įėjimas nemokamas, o kitiems teks sumokėti apie eurą. Tikslios kainos nurodytos ANP puslapyje. Tame pačiame puslapyje rasite ir žemėlapius, kaip surasti norimą gamtos ar kultūros paminklą.
Su vaikais: Ginučiai. Vandens malūnas

Pabuvę Ginučiuose, negalite neaplankyti Ladakalnio, tad pasukam į priešingą pusę, nei Ignalina – koks džiaugsmas, kelias jau asfaltuotas, nebereikia kratytis žvirkeliu! O jei važiuojama dviračiais, pravažiuojantys automobiliai neužžeria dulkėm ar balų vandeniu. Būtinai stabtelėkit prie piliakalnio, į kurį kopti patogu ir smagu skaičiuojant laiptelius… Kaskart skaičiuojam, kaskart iš naujo, nes vis pamirštam, kiek gi ten jų praeitą sykį suskaičiavom. Gal 250… Gal daugiau… Nepamenu! 

Su vaikais: Ginučių piliakalnis pavasarį
Šis piliakalnis garsus tuo, kad senovėje ant jo, sakoma, stovėjusi Linkmenų pilis, o prieš karą čia lankėsi ir Antanas Smetona. Dabar piliakalnis likęs apaugęs mišku, įrėmintas laipteliais ir gausiai lankomas turistų. Pavasarį jis mėlynuoja žibutėmis, vasarą žaliuoja ir kvepia pušimis, rudenį pasidengia pageltusia žole, o žiemą ilgesingai laukia šilumos ir žmonių klegesio.
Mėgstam kai kurias vietas aplankyti visais metų laikais – ši verta tos tradicijos.
Na ir dar vienas kalnelis – Ladakalnis. Vien jo pavadinimas kelia susidomėjimą, nes gali būti, kad kilęs nuo deivės Lados, didžiosios Motinos, vardo, kurios garbei viršukalnėj stovėjo aukuras. Gali būti ir žemiškesnė vardo kilmė – slenkant ledynams sustumtas kalnas gavo jo atsiradimą paskatinusių ledynų pavadinimą.
Man mielesnė sąsaja su deive 😉 
Su vaikais: Ladakalnio ąžuolas pavasarį
Taigi – atvykstat, sustojat pakalnėj, jei esat čia pirmąkart – susirandat akmenuką ir pašnibždat jam norą. Tokį, kurį šnibždėtumėt krentančiai žvaigždei. Laikot saujoj arba įsimetat į kišenę – pravers. Ir kopiat. Pusiaukelėj, beje, tas kelias nėra toks ilgas, kaip gali atrodyti, yra sumeistrauti suoleliai. Galima prisėsti pailsėti. Bet dažniausiai visus pagauna noras palenktyniauti – kas gi pirmas užbėgs į Ladakalnį. Ir kai užskuodžiat, tuomet atsiveria nuostabus vaizdas. Ar tai vasara būtų, ar žiema – šeši ežerai ir miškų gausybė – viskas kaip ant delno. Čia taip pat kaskart pamirštu, kiek gi tų ežerų turi matytis ir skaičiuoju. Kaskart iš naujo, kaskart gėrėdamasi ir stebėdamasi. O per vidurį kalno – ąžuoliukas ir svajonių-norų akmenukų vieta. Paliekat juos čia, patikit savo svajas jų pildytojams, o patys įkvepiat to gaivaus vėjo, ežerų ir pušynų kvapo, vaikai laksto aplink ir atranda tai gėliukų, tai takelių, tai kokį nematomą paukštuką išgirsta.
Grįžti į Ignaliną galima tuo pačiu keliu, kuriuo atvykot, arba važiuoti tolyn, vistiek kelias nuves, kur reikia.
Bet mes siūlome šiek tiek grįžti ir aplankyti Šiliniškių apžvalgos bokštą (dar kitaip vadinamas Bitės bokštas). Nuo Ladakalnio jį pamatysit ir į kurią pusę važiuoti žinosit. Verta, nes užlipus matosi aplinkiniai ežerai, kalneliai ir lygumos. Mokėti nereikia, o vaizdas už milijoną!
* citata ir nuotrauka iš šio tinklapio.

Advertisements

2 thoughts on “Keliaujam su vaikais. Ginučiai

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s