Keliaujam su vaikais. Ignalina

Ignalina – tai mano gimtasis kraštas. Pušynai, žalia žolė ir ežerai. Ir visai tai mieste!


Jei atvažiuojate nuo Vilniaus, pakeliui pravažiuosite Nemenčinę, Pabradę, Švenčionis… (kad važiavimas neprailgtų, galite pasinaudoti keliomis gudrybėmis, kurias naudojam mes) Kelias tiesus, kai kur gražiai praplatintas, saule mirgantys miškai ir kur ne kur pro miško rūbą nedrąsiai stiklo akimis markstosi ežeriukai. Atvykusiems iš lygumų kraštų galvą apsuka kalneliai, tai kyli, tai leidies, pakilęs – toli matai, nusileidęs nekantrauji vėl kilti. Tarp Švenčionių ir Ignalinos, važiuojant ir dairantis akis patraukia keirėje ant kalnelio išstypęs nesenas Lygumų apžvalginis bokštas. Vėjuota ten visada, bet verta sustoti ir užkopti. Jei važiuosite pro Molėtus, tai pakliūsite į amerikietiškų kalnelių lietuvišką versiją. Siaurokas, vingiuotas, banguotas kelias besiliejantis per Labanoro girią. Kartais taip užsupa, kad tenka sustoti. Sustoję apsidairykite – gamtos grožis kerintis.

Būkite atidūs besidairydami 😉

Kai pasiekiate Ignaliną, visų pirma maudytis (arba valgyti – žiūrim žemiau) – pasirinkimas didžiulis. Galite pasirinkti miesto pliažą, kuriame smėliukas, suoleliai, tiltas, nusileidimo kalneliai ir žinoma, šiltas ežeras su pusiasaliu. Jis pasitinka atvažiavus nuo Molėtų pusės. Beveik miesto centre, šalia Žuvėdros (restoranas ir viešbutis) rasite išsijuosusius net tris ežerus su pabirusiom maudynių vietom palei visą ilgą pakrantę arba galite rinktis Lietuvos Žiemos sporto centro lanku apjuostą Žaliąjį (šitas gal šalčiausias, bet tai nieko nereiškia, kai tikrai nori ir tikrai mėgsti maudytis).

Žaliasis.

Čia, pakilę į kalną, rasite Vilkakalnio apžvalgos bokštą.
Jau beišvažiuojant iš miesto, Visagino link, įsisupęs į pušų paltą tyliai banguoja Ilgys. Šis ežeras – svarbi miesto legendos dalis.

Legenda sako, kad ten, kur dabar tyvuliuoja Ilgio ežeras, senovėje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Ir turėjęs jis devynis sūnus ir gražuolę dukrą Liną. Užpuolus šį kraštą kryžiuočiams, išėjo Budrys su sūnumis į karą ir negrįžo. Lina liko krašto ir pilies valdove. Likimas lėmė jai pamilti vieną iš kryžiuočių belaisvių – Igną. Žmonės smerkė Liną už meilę kryžiuočiui ir vestuvių dieną juos prakeikė. Perkūnas pagailėjo įsimylėjėlių- leido jiems apsigyventi ežero dugne. Slinko amžiai, o žmonės vis girdėdavo sklindančią Linos raudą. Suprato, kad Linos ir Igno meilė tebegyva. Ir kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų nepaprastą Igno ir Linos meilę. Ilgio ežero šlaite žiemą ir vasarą trykšta šaltinėlis. Jo vanduo skaidrus kaip ašara. Tą šaltinėlį žmonės vadina Linos ašaromis.“ (legenda ir dar daugiau apie Ignaliną papasakota čia)

Yra ir kitų ežerėlių, kurių nepaminėjau. Mieste ir aplink išsislapsčiusių akelių bene 18 vienetų. O viso Ignalinos rajone suskaičiuota 209 ežerai. Kaip matot, nemeluoju sakydama, kur pasisuksi – ežeras!

Kai jau išsimaudom, galima ir užkąsti. Su vaikais tas labai svarbu. Viešojo maitinimo įstaigų nėra daug, bet sočiai pamaitins Žuvėdroje, tuo pačiu pasigrožėsite ir vaizdu, kojas pramankštinsite eidami tiltu per ežerą (visada mėgdavom šį tiltą, nes nuo jo į vieną pusę matosi ežerų vingis, į kitą pusę – pravažiuojantys traukiniai. Perėjus pasitinka pušynas, kalneliai, suoleliai…). O jei esate mėgėjai laipynių, tai Žuvėdros pramogų parkas čia pat. Skrydis per ežerą garantuotai nekasdienė pramoga. Tik vaikams yra ūgio cenzas. Bet prieš važiuodami juk viską pasitikrinsite reikiamose svetainėse 😉 Taip pat šalimais yra ir vaikų žaidimų aikštelė. O vakarais čia ežere šniokščia spalvų fontanas!

Visi takeliai kažkur veda.

Toliau – jei dieną skiriate vien tik Ignalinai, ramiai galite dviračiais apvažiuoti ar pėstute apeiti visą miestelį, sustoti prie kiekvieno ežeriuko, centrinėje aikštėje pasmaguriauti ledais ir įmerkti pirštus į vėsų fontano vandenį, iš stoties palydėti traukinį, o šalia traukinių stoties sustoti prie tremtinių kryžiaus. Vaikystėje man jis buvo toks didingas, toks romus… Iki šiol išlikęs tas tylus pagarbos jausmas. Akimis vis palydžiu jį, kai važiuojam pro šalį.

Daugiau vaizdų galite pažiūrėti paspaudę ant nuorodos, o geriausia yra vieną kartą pamatyti patiems, nei daug kartų žiūrėti kitų darytas nuotraukas 😉

Ignalina. 2014.

Iki pasimatymo Ignalinoje!

Kiti įrašai apie pakeliavimus:
Ignalinos kraštas: dvarai ir dvareliai (ir truputį apie Rojų)
Ignalinos krašto muziejus
Ginučiai
Palūšė
20 idėjų, padėsiančių, kai važiuojame, o vaikai klausinėja – kada? kada? kada?

Reklama

2 atsakymai į “Keliaujam su vaikais. Ignalina”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s