3 mintys apie ankstyvą pažindinimąsi su piešimu

Laikas su vaikais piešiant. Kas pirmiausia jums ateina į galvą išgirdus piešti? Man – smagu, būtinai su dažais, dar galima su anglimi. Pieštuko nėmėgstu. Bet tik tuomet, kai kalbame apie piešimo pamokas dailės mokykloje, kuomet reikia štrichuoti iki papilkėjimo… Šiaip prieš pieštukus neturiu nieko blogo. Netgi pagyrimų jiems galima atrasti – lavina ranką, galima maišyti spalvas, o būna akvarelinių pieštukų, kuriuos nuliejus vandeniu gauni nuostabų tapybišką darbą. Bet dabar ne apie tai… Iš kitų dažnai išgirstu piešti nemoku.
Kaip pastebi Jean Van’t Hul, daug įtelpa į tą “(ne) moku piešti“. Tai ir pasitikėjimas savimi, ir mėgavimasis procesu, ir gebėjimas, ir įgūdžiai. Man labai patinka ta mintis, kad mėgavimasis piešimu yra gal net svarbesnis už kitus šio reikalo ingredientus. 
Kaip skatinti vaiką piešti? Kalbėsiu apie pačius mažuosius (2-3 metai), nors kai ką galima pritaikyti jau ir su vyreniais.
 
1. Visų pirma nemenkinti savo pačių gebėjimų, t.y. paprašyti ką nors nupiešti nepradėkite teisintis, kad nemokate, nemėgstate ir pan. Vaikai mokosi iš pavyzdžio, tad net jei tikrai negebate piešti, o jūsų paprašė nupiešti mašinytę ar senelį ar dar ką nors – svarbu bent akimirkai patikėti, kad galite ir leisti rankai dirbti su pieštukais, teptuku ar flomasteriais. Žodžius aš nemoku pasilikite sau, o dar geriau – pamirškite juos apskritai 🙂
 
2. Dar vienas svarbus dalykas – tai, kaip aptariame ir pagiriame vaiką už jo meną. Nemažai straipsnių pastaruoju metu kalba apie tai, kad girti vaikus reikia mokėti. Žodžiai gražu ir šaunuolis nieko nesako (o kartais sako tai, kad mes nesam atidūs mūsų vaikams ir net ddorai nepasižiūrėję leptelnam kažką, kas, mūsų nuomone, tinka šiuo atveju) ir kartais daro daugiau žalos, nei naudos. O kaip girti? – Kalbėti apie meną. Kaip kalbėtumėte dailės galerijoje apie eksponuojamus darbus. Pastebėti spalvas, vaiko įdėtą darbą, pastangas. Galų gale, paklausti, o kas gi čia pavaizduota? Dvejų ar trejų metukų vaikai dar nepapasakos jums istorijų apie piešinius, tačiau vėliau apibūdinimų ims daugėti, o klausimai, ką čia pavaizdavai nuolatos skatins ne tik kurti ant popieriaus, bet dar ir reikšti mintis, aptarinėti savo darbą žodžiu.
 
3. Kai prakalbom apie amžių, kitas svarbus apsektas – dvejų ar trejų metukų vaikams daug svarbiau lavinti ranką, pažindintis su įvairiomis peišimo priemonėmis, būdais (mūsų išbandyti būdai tinklaraščio skiltyje piešti galima visaip). Mano vyresnėlis tai vadina eksperimentu. Per įvairius bandymus ir smagų procesą vaikams kyla noras bandyti dar ir dar, atsiranda, o gal tiksliau sakyti – nedingsta bandymų ir ieškojimų įgūdis savo norimą mintį išreikšti kažkaip kitaip, neįprastai. Mūsų mažėlis turi tokį žvilgsnį o ką jei patepsiu čia? Tas žvilgsnis mane užburia ir sustingstu akimirkoje, kurioje jis ant linoleumo užtepa guašo ir žiūri susižavėjęs, kaip susimaišo spalvos, kaip jos aplimpa pirštukus. Kad tas ypatingas žvilgsnis peraugtų į klausimą ir norą bandyti atrasti, nereikia mokyti piešti taip, kaip reikia. Tam bus gražaus laiko vėliau.
Taigi, mano manymu, svarbiausi momentai – smalsumas ir smagumas, o visi mūsų nemoku, nežinau kaip, padaryk, kaip reikia, turi būti taip, o ne kitaip, yra nereikalingi priedai, kai kalbame apie ankstyvą vaikučių pažindinimąsi su daile.
A.t.E.A.M. 2014.
Dar pasistiprinti, jei abejojate ar nedrįstate nusipirkti guašo, galite atsidarę mintis apie kūrybingumą.
Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s