Trysšimtasis įrašas. Galvojau visą savaitę, kad jis neturėtų būti apie pusryčių košę ar skalbinius, ar kaip greitai auga vaikai. Bet apie ką tada? Visai nespontaniškai bus apie žodžius. Pradėsiu nuo labai toli. 1. Pastaruoju metu turiu daug galimybių stebėti, kaip žmonės elgiasi su žodžiais. Stebiu ir stebiuosi. Pradėjus dirbti, visa skiltis portale ir fb puslapis buvo pradėti nuo nulio. Galite įsivaizduoti, kiek visko reikia išmokti, (su)žinoti, padaryti... Ir va, baigiasi mėnuo, vis primenu sau, kad dar anksti tikėtis diskutuojančių skaitytojų. Rašydama tinklaraštį jau tą žinojau. Ir tuo pačiu laukiu ir džiaugiuosi sulaukusi tikrų pasisakančiųjų. Ne tų, kurie ištikti pilnaties (danguje ar vidinės) ateina išpilti tulžies ten, kur jų niekas nepažįsta ir pažinti nenorėtų, o tų, kurie tikrai apie esmę ir prasmę kalba. Žiūriu, vienas pirmųjų tekstų dar nebuvęs fb, paleidžiam. Ateina komentaras, kad va, taip gerai pradėjot, o čia kažkoks klikbaitinis... šypsaus ir galvoju, kad be šito "klikbaitinio" nebūčiau sužinojusi, kad "taip gerai pradėjom". Niekas juj to nesakė.
2. Prieš keletą metų vienas kuriantis klasiokas dalijosi memu: kodėl žmonės dalinasi nepažįstamų žmonių kvailais juokais, o draugo ar giminaičio kūryba, žinia apie verslą ar tiesiog protinga jo mintimi nesidalina su niekuo ir net pagaili paprasto "like"?
3. O dabar pažiūrėkim kiek arčiau: ištrauk rankas iš kišenių, ko čia kūprinies, pritildyk muziką, kalbėk normaliai, nes nesuprantu, ką ten burbi po nosim... išnešk šiukšles, kodėl vėluoji, galėjai gi paskambint iškart po darbo, ko lendi į akis su visokiom nesąmonėm... labanakt, myliu. Arba tiesiog - labanakt. Supratot, kur lenkiu? Mes esame šykštuoliai. O po to stebimės, kodėl jaunimas/vaikai tokie atžagarūs, sulindę į ekranus, nelinkę džiaugtis. Iš ko jie mokosi? Jei vaikas per visą dieną išgirsta vieną gerą žodį savo atžvilgiu, ką jis gali galvoti apie save ir gyvenimą? Jei žmogus per dieną tik transliuoja visiems, kokie jie netikę, kokioj visuomenėj jis gyvena?
Aš po to savo klasioko pasidalinto memo apsisprendžiau remti artimiausius ir visai nepažįstamus, darančius gera. Komentuoju ir dalinuosi, kad kuriantys jaustų palaikymą-->
M jau kurį laiką vis prašė, kad padaryčiau tą, kur gali pūsti burbulus ir burbuliuoti. Paruošiau šiandien, kad pagaliau būtų įvykdytas pažadas ir nebebūčiau pažadukė. (ir kad nustotų zirzti, žinoma. Tik jam to nesakiau😉) Prisistatė J. O tas, esu tikra, būtinai ragaus, ką burbuliuoja. Taigi šiek tiek sugudravau: M muilo burbulai, o J - pieno. Abu patenkinti iki begalybės 😍
#suvaikais #burbulai #burbuliuoja #muiloburbulai #pienoburbulai
#toddlerfun #sensoryplay #soapbubbles #milkbubbles #momblogger
#mazasismenas #suvaikais
Sutūpėm vieną vakarą trise ir pasidavėme procesui. Kai mažis su sunkvežimiu pervažiavo mano lygiai užteptą sluoksnį, pagalvojau, kad čia turiu išmintingai patylėti. Tiesiog. Nes jis daro realiai tai, ką visad aiškinu savo rašymuose. Po meninių pasitipenimų vaikai surinko dažus ir teptukus ir lėkė į vonią, o aš tvarkiau visa kita, kur jie pritipeno. Šviesus vakaras išsipildė ne tik už lango, bet čia ir dabar.
#momblogger #momtoboys #brotherlove #sensoryfun
2 atsakymai į “Smulkioji motorika: draugystė su adata”