Apie spalvų mokymąsi arba kokia lanksti turi būti mama

Su vyresnėliu, kai jis buvo vienas, viskas vyko laiku, savaime, lyg natūraliai, lyg pagal poreikį. Čia knygeles vartom, čia jau spalvom pradeda domėtis, štai jau skaičiuojam kartu iki dešimties, o štai jau jis pats iš darželio parsineša inilika, dylika, sesinilika, sepnilika… Laikas pagauna ir neša mus visus pažinimo upe – smagu!

Kai gimė mažėlis, maniau bus taip pat, bet netikėtai, nelauktai jis pats, anksčiau, nei tikimės, imasi sekti brolio pavyzdžiu… Knygelės neįdomu, nes brolis dabar neskaito, o šokinėja ant sofos. Kaladėlės įdomu, kai brolis jas dėlioja. Dar įdomiau, sugriauti tai, ką sudėliojo brolis! Ir jaučiu, kaip pagauti tos pačios pažinimo upės, tik jau gerokai greitesnės, su ligelių slenksčiais ir švenčių verpetais, mes lekiam ir jaučiamės nespėjantys.
Štai, apsidairau ir matau, spalvų nesimokėm dar, o mažėlis jau iš kažkur žino, kur raudona, kur geltona. Rodo į žalią ir sako – ne, nes aš prašiau parodyti mėlyną. Bet vistiek nusprendžiau, kad pažaisim mes tą spalvų žaidimą. Juk kartojimas – mokslų motina 😉
 
Ruošiamės:
vokai (gali būti dėžutės ar plastikiniai indeliai, puodeliai)
spalvoto popieriaus lapeliai
žirklės
klijai
 
Spalvotą popierių sukarpom norimo dydžio lapeliais. Liūtukas palaiko kompaniją, bet jis daugiau stebėtojas. Nepriklausomas.
 


Pažymim vokus, kad būtų aišku, kur kokios spalvos namučiai. 


Sumaišom lapelius ir galim jau klausti: parodyk geltoną? O dabar kur ją dėsim? ir t.t. … Žinoma, pasitaiko klaidų, tokiu atveju ramiai pataisom, parodom ir darbuojamės toliau.

BET, perspėju, nusiteikite žaidimo variacijoms 🙂 jos nebūtinai bus tokios, kurios jums patiks, kurios naudingos ar pan. Čia aš jau leidžiu reikštis vaiko iniciatyvai.
Štai, sėdim, dėliojam, Mažėlis pagriebia žirkles. Noriu griebti jas ir bėgti toli, slėpti, kad nematytų, nepasiektų… bet įkvepiu giliau ir sėdžiu kur sėdėjusi, klausiu ar nori karpyti (nors gebėjimų dar nėra, savisauga šioj srity irgi neveikia…). Žinoma!


Padedu paimti žirkles, dviem rankutėm atidaro jas, liepia man dėti popierėlį, kerpa. Prismulkinom… 
Jau kaip ir pabaiga, bet dar ne. Ne? Ne! 
Trečias spalvų mokymosi etapas – popierėliai įgyja sparnus ir lekia laisvi, nevaržomi po visą kambarį. Pradžioj nelabai drąsiai, bet įgaudami pagreitį ir smagumą, nukloja visas grindis. 
Va dabar jau viskas 🙂 


Tvarkymosi darbas neįskaičiuojamas į šitą smagumą, tačiau teko užsiimti ir šia veikla. Juk šie įgūdžiai šiaip sau neatsiranda, tad jei jau mokomės, linksminamės, tai dar ir susitvarkykim. 



Advertisements

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s