apie pasimatymus kitaip

Prieš gimstant Mažesniajam su vyru daug kalbėjom apie tai, kaip ten viskas bus, kai būsim keturiese. Svarstėm, svajojom, dievagojomės, ko tikrai nedarysim, bijojom, kaip susidėliosim ir t.t.
Kadangi per nėštumą teko nemažai pagulėti, vyresnėlis kartą vidury tamsios nakties manęs paklausė – mama, o kai leliukas išlįs iš pilvelio, tu mane vėl galėsi nešioti? Gal tas klausimas ir nepiktas, bet jame tiek ilgesio, kad norisi vilku kaukti. 
Pagaliau gimė, išlindo iš pilvelio, pasak vyresnėlio. Atsimenu tą tvankią rugpjūčio dieną, kai parvažiavom namo, išlipom iš mašinos, nešamės Mažesnį, o Mažas žiūri per langą ir mojuoja… Nežinau, kas dėjosi jo galvoje, bet man buvo labai neramu ir kartu saldžiai džiugu, kad grįžtam namo, kad mūsų laukia, kad galėsim gyventi ne ligoninėj, o pagal namų taisykles. Atidarom duris ir Mažas nusijuokia – koks mažas! Ir stipriai stipriai mane apkabina. Taip ir stovim apsikabinę, o pasaulis išnyksta už glėbio ribų… 
Tada, atsimenu, žiūriu į Mažą ir jis jau toks didelis, kokio neįsivazdavau, kad kada bus. Kada jis užaugo? Juk nebuvau namie tik dvi paras… Dvi paros ir turiu užaugusį Mažą ir mažulytį Mažesnį. 
Buvom suplanavę, jog mažylis atveš dovanų vyresnėliui, kad draugystė prasidėtų tinkamai. O taip – tikrai buvo verta! Iki šiol tai yra brolio dovana. Ir dabar jau žaidžia ja abu. Tokia mintis ir buvo. 
Kitą savaitę jau bėgiojom su vyresnėliu paskui kamuolį, nes turėjau įvykdyti pažadą vėl su juo bėgioti, jį nešioti ir t.t. Įvyko visi apsipratimai, priėmimai, pavydo buvo nedaug, tiksliau, buvo tik sveikas ir įvardintas – mama, padėk brolį ir dabar eik su manim, noriu tik su tavim eiti. Štai taip. Netikėtai man, bet labai ramiai, paprastai ir aiškiai. 
O po to pajutau, kaip pykstu viduje, kad neturiu laiko su vyresnėliu, nes mažėlis imą tą laiką visą, su kaupu, dieną ir naktį… Vyresnėlis džiaugiasi tėčio draugija, o aš – taip turi būti, taip suprantama visiems išskyrus mane – turiu būt su mažėliu. Pradėjau skųstis vyrui, pradėjau mąstyti, dairytis, svajoti, galų gale priėjau išvados, kad man neapsakomai reikia laiko su vyresnėliu vienu-du ir nenurimsiu, kol to neįgyvendinsim. Laikas be vyro, be mažėlio, be močiučių ir kitų pagalbininkų. Ir taip prasidėjo mūsų pasimatymai. Kartą per mėnesį, kartais dažniau, būtų gerai – ne rečiau, veikiam ką nors tik mes du. Ar liekam namie ir pas jį, antram lovos aukšte, žaidžiam stalo žaidimus prisipylę stiklines sulčių ir pasičiupę ką skanaus. Ar einam į Kaziuko mugę, dairomės, aptarinėjam, gal ką perkam, o gal ir ne. Ar einam į kiną. Ar pasivaikščioti. Ištrūkstam į parduotuvę, o grįždami išmindom visas balas, nebalas, jis užlipa ant kalno prie namų, man mojuoja, o aš laukiu jo apačioj į glėbį. 

Ką noriu pasakyti – vaikams reikia mūsų, o mums jų. Kaip norime pabūti vieni su savimi, taip reikia pabūti ir vieniems su kitais. Ir kas nori, būtinai atras kaip. Neįmanoma visko numatyti iš anksto ir suplanuoti, tačiau kai pajunti begalinį ilgesį kažko, turi į jį atsiliepti. Vaikai ne visada gali suprasti, ko jiems trūksta, o ir mes ne visada save suprantam. Bet mes turime būti iniciatoriais palaikyti santykį, kurti jį ir mokyti tą daryti vaikus. 

Svečiuose pas Mažą. 2014.
Reklama

Vienas atsakymas į “apie pasimatymus kitaip”

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s